Šiais metais minime lietuvių išeivijos rašytojos, publicistės, pedagogės, visuomenininkės Halinos Didžiulytės-Mošinskienės 110-ąsias gimimo metines.

Halina Didžiulytė-Mošinskienė gimė 1911 m. vasario 19 d. (gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1911 m. kovo 4 d.) Kanske (Krasnojarsko kraštas, Rusija) tremtinių gydytojo Antano Didžiulio ir pedagogės Serafimos Michailovos-Didžiulienės šeimoje. Tėvams pabėgus iš tremties, teko gyventi Austro-Vengrijoje, vėliau Krokuvoje (Lenkija). 1918 m. Didžiulių šeima grįžo į Lietuvą. Gyveno Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių namuose Griežionėlėse (Anykščių r.), o 1920 m. apsigyveno Panevėžyje. Halina Didžiulytė-Mošinskienė 1928 m. baigė Panevėžio valstybinę gimnaziją. 1929–1936 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete Humanitarinių mokslų fakultete. 1937 m. Panevėžyje ištekėjo už inžinieriaus architekto, bibliofilo Algirdo Mošinskio. 1937–1939 m. H. Didžiulytė-Mošinskienė dėstė prancūzų kalbą ir literatūrą Panevėžio mergaičių gimnazijoje, 1939–1944 m. mokytojavo Kauno 3-iojoje ir 6-ojoje gimnazijose. Antrojo pasaulinio karo metais (1942–1944), rizikuodama artimųjų gyvybėmis, H. Didžiulytė-Mošinskienė savo bute Kaune nuo vokiečių okupacinės valdžios teroro slėpė buvusius studijų draugus žydus.

1944 m. Halinos ir Algirdo Mošinskių šeima pasitraukė iš Lietuvos, gyveno Austrijoje. 1947 m. šeima apsigyveno Brazilijoje. H. Didžiulytė-Mošinskienė dirbo San Paulo lietuviškoje mokykloje, vedė radijo laidas lietuviams, organizavo Brazilijos lietuvių bendruomenės literatų būrelį, redagavo būrelio veiklos apžvalgą „Mūsų dešimtmetis“ (1982), bendradarbiavo lietuvių išeivijos leidiniuose „Tėviškės žiburiai“, „Mūsų Lietuva“, „Draugas“, „Darbininkas“ ir kt. H. Didžiulytė-Mošinskienė parašė ir išleido scenos vaizdelių knygą „Baltosios lelijos riteris“ (1959), apsakymų rinkinį „Ošiančios pušys“ (1968).

Už Antrojo pasaulinio karo metais gelbėtus žydus H. Didžiulytė-Mošinskienė apdovanota Pasaulio tautų teisuolio diplomu ir medaliu (1982), Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (1996), Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (2000).

H. Didžiulytė-Mošinskienė mirė 2004 m. balandžio 22 d. San Paule (Brazilija). Palaidota San Paulo Gethsemani kapinėse Morumbyje (Brazilija) šeimos kape.

1994 m. H. Didžiulytė-Mošinskienė dovanojo Anykščiams dalį savo asmeninės bibliotekos. Daugiau kaip 500 leidinių saugomi Anykščių rajono savivaldybės  L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje.

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriuje Irenos Didžiulytės-Jurevičienės fonde F5 saugomi H. Didžiulytės-Mošinskienės atsiminimai apie Griežionėles, senelę Liudviką Didžiulienę, atsiminimai apie mokslo metus Panevėžyje, atsiminimai apie anytą Celiną Petkevičiūtę-Mošinskienę, atsiminimai apie dailininką Petrą Kiaulėną, poetę Salomėją Nėrį ir kt. (kopijos), taip pat H. Didžiulytės-Mošinskienės laiškai, rašyti seseriai Irenai Didžiulytei-Jurevičienei. Kazimiero Barėno fonde F60 saugomi H. Didžiulytės-Mošinskienės laiškai, adresuoti Nidos knygų klubui ir Klubo vadovui, rašytojui, D. Britanijos lietuvių visuomenininkui Kazimierui Barėnui. Stasės Mikeliūnienės fonde F137 saugomi H. Didžiulytės-Mošinskienės laiškai, rašyti Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos darbuotojai Stasei Mikeliūnienei.

Halinos Didžiulytės-Mošinskienės laiškų, rašytų seseriai Irenai Didžiulytei-Jurevičienei  ir Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos darbuotojai Stasei Mikeliūnienei, ištraukos

…Gaunamuose laiškuose iš draugių – daug nusivylimo ir liūdesio. Viena paaiškėjo, kad nesitikėta buvo taip lengvai atgauti nepriklausomybę valstybei ir todėl nepasiruošta jokių planų laisvę atgavus! Iš čia ir kyla tas visas chaosas, nes valdyti kraštą be jokių esminių pagrindų, prabėgomis, yra labai pavojinga. Žiūrėkite, kad tuo nepasinaudotų pats „artimiausias kaimynas“…

San Paulas (Brazilija)–Panevėžys, 1993 m.

PAVB F5

---

…Mano 85-asis gimtadienis namuose buvo atžymėtas kukliai šeimoje su Liudytės šeima. Bet [1996 m.] kovo 6 d. buvau pakviesta pietums į šauniausią San Paule restoraną „Terrasa Italia (41 aukšte!) Brazilijos Rašytojų Vienybės, kur buvau pagerbta kaipo lietuvė rašytoja ir žurnalistė etninės lietuvių kolonijos, kuri savo tradicijomis ir folkloru labai brazilams patinka. Apdovanojo mane patys rašytojai savo knygomis. Liudytė buvo su manimi drauge – jai buvo irgi malonu pažinti tikrus intelektualus vietinio elito. O [1996 m.] kovo 17 d. S. Paulo lankėsi Lietuvos Respublikos prezidentas A. Brazauskas su svita 8 asmenų. Jo tikslas buvo oficialus vizitas pas Brazilijos Prezidentą Henrique Fernando Cardoso, bet tuo pačiu aplankė ir lietuvių emigrantų koloniją V[ila] Zelinoje. Liet. Braz. Sąjunga suruošė jo garbei iškilmingą vakaronę, kurios metu J. E. apdovanojo L. D. K. Gedimino ordinu 6 asmenis lietuvius už nuopelnus Lietuvai tėvynei. Jų tarpe ir man teko ta garbė. <…> Nepratusi esu prie tokių ceremonijų, nei prie to „padėkos gesto“. Jaučiuosi labai nejaukiai, nes viską darau dažniausiai spontaniškai, telaukdama rezultatų įdėtų pastangų. Esu laiminga, jei pasiseka „įkvėpti“ jaunimui meilę Lietuvai. O visa kita jau pasilieka jiems patiems…

San Paulas (Brazilija)–Panevėžys, 1996 m.

PAVB F5

---

…Praeitis mane gaivina. Mano jaunystė Lietuvoje išbujojo pilname žydėjime Nepriklausomybės pažangos. Aš buvau laiminga savo šeimoje ir svajojau tą laimę perduoti savo vaikams, deja… – tai buvo tik sapnas tie 26 metai, išgyventi Lietuvoje. Dabar, sekančiais metais, sukanka 50 metų, kaip gyvename Brazilijoj. O vis tiek, Brazilija man svetima, jaučiuos čia viešnia, tik per ilgai užsibuvusi. Viskas praeityje liko mano sieloje lyg vulkano pelenais užklota. Vardai, pavardės palengva išblėsta atmintyje, bet žmonių veidai, charakteriai, mus rišantis bendravimas, nušlavus pelenus, atgyja ir pulsuoja. Sapnuose sugrįžta, nuglosto, pradžiugina…

San Paulas (Brazilija)–Panevėžys, 1996 m.

PAVB F137

---

…Kai grįžtu mintimis į praeitį, tai tokių įdomių epizodų blyksteli, pav.: buvusios [Panevėžio] bibliotekos vedėjos Elzės Jodinskaitės draugiški santykiai su mūsų tėvais ir jos auklėtinio Bernardo Bučo draugystė su Salomėja [Nėrimi]. <…> Su Broniu Raila susirašinėju ir dabar, vis dėlto, senoji draugystė daug patvaresnė, kaip dabarties pažintys. Ypač Brazilijoje. Šiais metais sukanka 50 metų mano šeimos atvykimo į Braziliją. Rugsėjo 1 d. išlipome į šį kontinentą su viltimi, kad kada nors sugrįšime į savo tėvynę, į tėvų pastogę. Dievuliau, kaip aš jos ilgiuosi!..

San Paulas (Brazilija)–Panevėžys, 1997 m.

PAVB F137

---

Kviečiame domėtis.

Galerijoje – fotografijos iš Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriuje saugomų fondų: Irenos Didžiulytės-Jurevičienės fondo F5, Marijos Giedraitienės fondo F106, iš knygos „Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija prisiminimuose“ (2007), H. Didžiulytės-Mošinskienės knygų viršelių vaizdai.

Informaciją parengė
Sigita Marcinkevičienė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Krašto kultūros paveldo sklaidos skyrius