Šiandieną sunku patikėti, ką mūsų tautai teko išgyventi XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje. 40 metų buvo draudžiama kalbėti, skaityti ir rašyti gimtąja lietuvių kalba, spausdinti ir platinti lietuviškas knygas. Dar grėsmingesnis draudimas buvo neleisti steigti lietuviškų mokyklų, universiteto uždarymas. Nors dalis mokytojų buvo lietuviai, jie privalėjo savo dalyko mokyti tik rusų kalba. Lietuviškumą caro valdžia bandė užgniaužti ir neleisdama baigusiems aukštąsias mokyklas gyventi ir dirbti Lietuvoje. Čia galėjo dirbti tik kunigai, kad galėtų susikalbėti su tikinčiaisiais, dalis teisininkų bei gydytojų. Visi kiti išsilavinę žmonės darbo turėjo ieškotis įvairiose Rusijos gubernijose. Tuomet lietuviams teko kovoti dėl elementariausių tautos teisių: turėti gimtąją kalbą, tautinę mokyklą, išpažinti katalikų tikėjimą.
Knygnešystės pradininku galima laikyti žemaičių vyskupą Motiejų Valančių (1801–1875), kuris griežtai pareiškė, kad rusiškas raidynas netinka lietuvių kalbai ir raštui, savo lėšomis Prūsijoje įkūrė lietuviškų leidinių spaustuvę, sutelkė pirmąją knygnešių organizaciją, platinusią lietuviškus leidinius į Lietuvą. Nors jos veikla koncentravosi Žemaitijoje, lietuviški leidiniai pasiekdavo ir Panevėžio apylinkes. Turėdamas tikslą šviesti tautą, ugdyti ją, stiprinti jos atsparumą rusifikacijai, vyskupas M. Valančius padėjo pagrindus lietuvybės žadinimo darbe, knygnešystėje, slaptų lietuviškų mokyklų kūrime.
Jurgis Bielinis yra žymiausias Lietuvos knygnešys, todėl jo gimimo diena – kovo 16-oji yra paskelbta Knygnešio diena. Per 31-erius savo aktyvios veiklos metus vienas ir su talkininkais pergabeno per sieną ir Lietuvoje išplatino beveik pusę visų spaudinių, tuomet išspausdintų Mažojoje Lietuvoje. 1885 m. Jurgis Bielinis kartu su Kaziu Ūdra jo sodyboje (Panevėžio r., Naujamiesčio valsčiuje) įkūrė Garšvių knygnešių draugiją, veikusią visą dešimtmetį ir aprūpinusią spauda Vidurio ir Rytų Lietuvą bei Latviją. Draugija turėjo net penkias knygų slėptuves: dvi Garšvių kaime ir tris apylinkėje. Kazio Ūdros sodyboje ne tik rinkdavosi ir bendravo knygnešiai, buvo slepiami uždrausti lietuviški leidiniai, bet ir vaikai buvo mokomi lietuviško rašto.
Kiti du didžiausi knygnešių centrai Panevėžio apskrityje buvo – Ustronės vienkiemis ir Puziniškyje esantis Petkevičių dvaras. Ustronėje lietuviškos spaudos sklaida rūpinosi Vadaktėliuose 1902–1905 m. kunigavęs Juozas Tumas-Vaižgantas. Į Vadaktėlius rašytoją ir dvasininką buvo ištrėmusi caro valdžia už nepaklusnumą, bet ir čia tarnaudamas šviesuolis savo idėjų neišsižadėjo, bendradarbiavo su knygnešių draugija, rinko aukas lietuviškiems leidiniams, rūšiavo draudžiamą spaudą. Jo rūpesčiu Ustronės Vidugirio svirne įrengta draudžiamų lietuviškų knygų slėptuvė, kurioje po dvigubomis grindimis buvo slepiami knygnešių atgabenti leidiniai. Puziniškio dvaras taip pat buvo knygnešių ir lietuvių inteligentų susibūrimų vieta. Gabrielei Petkevičaitei-Bitei rūpėjo tautos išsilavinimas ir jos ateitis. Jai nuolat lietuviškos spaudos atveždavo knygnešys Jurgis Bielinis. Ji ne tik slėpdavo lietuviškas knygas savo namuose po grindimis, aplink dvarą augančių medžių drevėse, bet ir jas platino per besigydančius ligonius ir ateinančius pasikonsultuoti įvairiais klausimais kaimo žmones. G. Petkevičaitė-Bitė mokė vaikus ir suaugusius, įsteigė labdaros draugiją „Žiburėlis“ neturtingiems gabiems moksleiviams ir kultūros darbuotojams šelpti.
Panevėžio apskrityje lietuvišką žodį spaudos draudimo metais skleidė arti šimto knygnešių ir daugybė jų rėmėjų. Be Garšvių knygnešių draugijos įkūrėjų Jurgio Bielinio, Kazio Ūdros, draugijos buhalterio Adomo Laduko, daug nuveikė ir su Gabriele Petkevičaite-Bite bendradarbiavęs Antanas Bataitis, savo sodyboje organizavęs slaptą lietuvišką mokyklą, taip pat rašytojas, kunigas Jonas Balvočius-Gerutis, parapijiečiams nemokamai dalindavęs lietuviškas knygas, kunigai Jonas Karbauskas ir Felicijonas Lialis, pirmąjį knygyną Panevėžyje įkūręs Juozas Masiulis, Augustė Ūdraitė, Liudvika Volikaitė ir daug kitų knygnešių bei daraktorių.
Knygnešiai susivienijo bendram kultūriniam darbui ir išsivadavimui iš politinės priespaudos. Jie buvo ne tik uždraustos lietuviškos spaudos gabentojai ir platintojai, pasiryžę nuolatinei rizikai ir pavojams, bet lietuvybės ir tautinio sąmoningumo žadintojai, padėję stiprius pagrindus Lietuvos valstybingumui atkurti. Jei ne jų didvyriškas darbas, mūsų tautos kultūra būtų sunaikinta, o Lietuvos vardas šiandien gal nebepuoštų pasaulio žemėlapio.
Knygnešio dienos proga Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka parengė interaktyvų testą „Knygnešiai: nešę šviesą gūdžiausiu Lietuvai laikotarpiu“.
Kviečiame spręsti šį testą ir pasitikrinti savo žinias apie knygnešystės laikus!
Testą rasite čia.
Informaciją parengė
Jolanta Sriubienė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Vartotojų aptarnavimo skyrius