Lietuviams nuo seno yra būdingas sėslumas, pastovumas. Toje pačioje vietoje nugyvendavo ištisos kartos. Atokaus Paliukų kaimo mažoje trobelėje gyveno Zikarų šeima. Vienintelis gausios šeimos gyvas likęs sūnelis Juozukas nebesitenkino vienodu, nusistovėjusiu valstietišku gyvenimu. Jis nenumaldomai troško mokslo, ypač gauti skulptūros pagrindus, tobulėti kaip žmogus. Per vargą, per užsispyrimą pasiekė Peterburgo meno akademiją ir tapo profesionaliu skulptoriumi. Grįžęs į Lietuvą garsėjo savo kūryba ir pedagogine veikla. Skulptoriaus, profesoriaus atminimas liko gyvas iki šių dienų, o lemtis jam nebuvo palanki. Karas, atšiaurūs rytų vėjai atnešė Lietuvai nedalią – laisvės griūtį. Sudužo skulptoriaus Juozo Zikaro šeimos ramybė. Jautrus kūrėjas neatlaikė persekiojimų ir kankinimų, išėjo, kaip pats spėjo, pas žuvusius sūnus. Bet visi trys sūnūs liko gyvi, tik 1944 metais atsidūrė už geležinės uždangos, kur stengėsi atsitiesti ir kurtis svetimoje juos priglaudusioje žemėje. Teisutis Zikaras jau buvo baigęs dailės mokslus ir pasekęs tėvo pėdomis. Pradžioj visi broliai apsistojo Vokietijoje, bet 1949 metais Vaidutis ir Vainutis persikėlė į Jungtines valstijas, o Teisutis leidosi į tolimą Australiją. Melburne karališkoje mokykloje dėstė skulptūros meną, daug laiko skirdamas kūrybai. Jo skulptūros puošė Melburno ir kitus Australijos miestus. Teisutis Zikaras tapo žinomu šios šalies menininku.
Vyriausias sūnus Vaidutis, gimęs 1920 metais, su penkeriais metais jaunesniu broliu Vainučiu, 1949 m. išsilaipinę už Atlanto, JAV dirbo įvairų darbą. Dukterėčia Eglė Zikaraitė prisimena, kad dėdė Vaidutis buvo labai protingas, išsilavinęs, gabus žmogus, bet šeimos gyvenimas nebuvo sklandus. Eglės tėvas Vainutis buvo paveldėjęs tėvo genų, tik jam artimesnė buvo tapyba, svajojo apie tapytojo profesiją. Deja, svetimoje šalyje be paramos savo svajonės įgyvendinti negalėjo. Reikėjo išlaikyti šeimą, rūpintis pragyvenimu. Tapyba, akvarelė liko tik maloniu pomėgiu. Keletą metų atsiskyrę sūnūs nieko nežinojo apie Kaune likusius tėvus, seserį Alytę, kad tėvo jau nebėra gyvo. Dabar nebeliko nė vieno užsienyje gyvenusių trijų brolių, nei sesės Alytės Lietuvoje. Vaidutis mirė 1990 metais Džersyje, Teisutis – 1991, Vainutis – 1993, Alytė Zikaraitė – 1998 metais. Jų gyvenimą tęsė vaikai. Gaila, kad Vaidučio sūnus Jonas, gimęs 1955 metais taip anksti, 1998 metais, iškeliavo pas tėvus.
Vainuts ir Aldona Zikarai užaugino sūnų Šarūną, gimusį 1955 metais, ir 1961 metais gimusią dukrą Eglę. Šarūnas įgijo aviacijos inžinieriaus specialybę, Eglė studijavo psichologijos mokslus ir daug metų dirbo mokykloje su vaikais, turinčiais mokymosi sunkumų. Šarūnas užaugino du sūnus ir dukrą. Sūnus Brajanas universitete baigė farmaciją ir dirba ligoninėje vaistų verslo direktoriumi. Kevinas taip pat turi medicininį išsilavinimą ir dirba medicinos korporacijoje. Dukra Džesika nėrė į socialinių mokslų sritį ir dirba draudimo bendrovėje. Abu broliai nevedę, o Džesika susižiedavusi su chemijos mokytoju Gregu Simone.
Juozo Zikaro anūkė Eglė kaip ir senelis užaugino tris sūnus ir dukrą. Vyriausias sūnus Markas – kvalifikuotas elektros inžinierius, konsultuojantis įvairias korporacijas. Su žmona Meredit augina dukrytę Madleną. Su medicina susijusi dukros Kristinos ir sūnaus Metju profesija. Abu studijavo kineziterapiją. Kristina Niu Hampšyre vadovauja stambios ligoninės kineziterapeutams bei departamentui, Metju – Maryland ligoninės kineziterapijos biuro viršininkas. Abu yra vedę. Metju su žmona Arny augina pusantrų metų sūnų Etaną ir laukia antro vaikelio. Jauniausias Eglės ir Petro sūnus Styvenas studijavo verslo administravimą ir Hampšyre įsidarbino didžiausioje televizijos stotyje verslo vadybininko pareigose.
Mažiausia lietuvybės dvasios išsaugojo Teisučio vaikai. Pirmoje santuokoje Teisučio šeima susilaukė dviejų sūnų. Antroje 1971 metais sukurtoje santuokoje užaugo dukra Reičelė ir sūnus Maiklas. Reičelė baigė socialinius mokslus ir dirba mokykloje. Yra kūrybinga literatė, poetė. Augina keturis vaikus, gimusius 2001–2008 metais. Eglės teigimu, iš nuotraukos Reičelė panaši į močiutę Anelę Zikarienę. Maiklas nelankė universiteto. Baigęs vidurinį išsilavinimą pradėjo dirbti. Yra vedęs, augina dvejų metukų dukrytę Savaną. Maiklas prieš kelerius metus susidomėjo fotografija, kuri tapo pagrindiniu jo hobiu. Kuria ne reportažines, o menines fotografijas, gal dalyvauja ir parodose. Reičelės ir Maiklo šeimos gyvena Melburne.
Nė vienas Juozo Zikaro palikuonis nepasirinko su menu susijusios profesijos. Eglė pasakojo, kad ji neblogai piešė. Dukra Kristina ir Markas yra meniškos prigimties, gerai piešia, o Metju su Styvenu sugeba kopijuoti, bet sudėtingesnių darbų kurti nebandė, matyt, gilesnės meninės gyslelės pritrūko.
Kol augo lietuviškoje šeimoje Eglė su Šarūnu kalbėjo lietuviškai, dalyvavo lietuvių bendruomenės veikloje, lankė šeštadieninę lietuvių mokyklą, vasaromis važiuodavo į Neringos ir Dainavos lietuvių stovyklas, šoko tautinius šokius, dainavo liaudies dainas. Daug žinojo apie lietuvių paveldą. Šeimoje buvo švenčiamos katalikiškos šventės, gaminami lietuviški valgiai, laikėsi lietuviškų papročių. Bet aplinka darė įtaką. Nauji žmonės ateinantys į šeimą, lėmė pokyčius, teko įsilieti į įvairiatautę, kitos kultūros šalį. Sukūrus mišrias šeimas, mokslas, studijos angliškose mokyklose, darbas angliakalbėse įstaigose išstūmė lietuvių kalbą, keitėsi gyvenimo būdas. Nors proanūkiai daug žino apie savo kilmę, bet lietuviškai nebekalba nė vienas. Eglė Lietuvoje viešėjo tris kartus, Šarūnas – tik vieną kartą, būdamas studentu. Laisvos Lietuvos nėra matęs. Paskutinį kartą Lietuvą aplankė net septyni Eglės šeimos nariai, pirmą kartą pabuvojo šiaudastogėje senelio ir prosenelio gimtojoje trobelėje Paliukuose, pamatė visas susijusias su Juozu Zikaru vietas ir paliktus darbus: Kristaus Karaliaus katedroje didžiajame altoriuje Kristaus Karaliaus skulptūrą, galingus Atlantus įspūdingoje Panevėžio banko erdvėje. Įamžintas Juozo Zikaro atminimas kraštotyros muziejuje, Juozo Balčikonio gimnazijoje, svečiai domėjosi Paįstrio Juozo Zikaro gimnazija ir veikiančiu jam skirtu muziejumi. Eglės ir Šarūno šeimos labai susidomėjo archyvaro Leono Kaziukonio 2016 m. išleista knyga „Neišsaugotas Juozo Zikaro namas Panevėžyje“. Joje sudėti visi dokumentai apie skulptoriaus Juozo Zikaro namo, nesugebėto išgelbėti nuo griovimo, likimą. Knyga L. Kaziukonis padovanojo visiems Eglės ir Šarūno vaikams.
Kuo toliau laikas neša gyvenimą nuo šeimos šaknų, tuo labiau netenkama lietuviškos tapatybės. Tenka įsilieti į kito mentaliteto, kitos kultūros šalį. Zikaro šeimos kelmas išsišakojo, bet atžalos vis labiau tolsta nuo kamieno, nuo ištakų. Jau dygsta penktosios kartos daigai. Eglės Zikaratės-Calabrese šeima gyvena Niu Hampšyro mieste, kuriame nėra nė vieno lietuvio, kalbančio lietuviškai ir nėra jokio klubo ar organizacijos, kur galėtų priklausyti. Bendrauti su giminaičiais ir draugais lietuviais gali tik internetu.
Atėjo toks laikas, kad lietuviai paplito visame pasaulyje ir tapo pasaulio piliečiais. Jau visi Juozo Zikaro proanūkiai angliškais vardas šaukiami, apie Lietuvą sužino tik iš tėvų prisiminimų ir spaudos, interneto. O gal augančios atžalos turės noro ir galimybės aplankyti prosenelių kapus Lietuvoje, palikti uždegtą atminimo žvakelę, gėlės žiedą, pavaikščioti Juozo Zikaro paliktais takais. Jeigu šiandien susiburtų į vieną vietą visi Juozo Zikaro gyvi ainiai, – gražus būrys merginų ir vyrų, nešiojančių Zikaro pavardę, – 25 poros rankų apsuptų ir apglėbtų senelį, prosenelį, proprosenelį.
Stasė Mikeliūnienė
