Petras Rapšys (iki 1940 m. Rapševičius) gimė 1902 m. sausio 2 d. Naujamiestyje (Panevėžio r.), valstiečių Jono Rapševičiaus ir Onos Jovaišaitės-Rapševičienės šeimoje.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą P. Rapšys mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje (karo metais vadintoje „Saulės“ gimnazija). 1919 m. sausio mėn. jis įstojo į Lietuvos kariuomenę ir tarnavo iki 1920 m. vasario mėn. pradžios. Atleistas iš kariuomenės, keletą mėnesių dirbo raštininku Kauno miesto milicijos IV nuovadoje ir tuo pačiu ėjo jaunesniojo raštvedžio pareigas Lietuvos kariuomenės intendantūroje. Nuo 1920 m. spalio 1 d. iki 1921 m. rugpjūčio 1 d. P. Rapšys dirbo mokytoju Šeduvos (Radviliškio r.) I pradžios mokykloje. Nuo 1921 m. rugpjūčio 1 d. iki 1924 m. sausio 1 d. – Užpalių (Utenos r.) vidurinės mokyklos mokytojas. Joje P. Rapšys dėstė matematiką ir fiziką. 1924 m. rugsėjo 1 d. pradėjo mokytojauti Alytaus gimnazijoje. Dėstė logiką VIII klasių, psichologiją – VII klasių, lietuvių kalbą ir algebrą – IV klasių, istoriją – I klasių moksleiviams. Dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime, buvo Valančiaus liaudies universiteto Alytaus skyriaus rektorius. Alytuje susipažino su būsimąja žmona, fizikos ir matematikos mokytoja Julija Juodeškaite (1903–1979), kilusia iš Baraginės kaimo (Liudvinavo vlsč.). P. Rapšys ir J. Juodeškaitė susituokė 1929 m. gruodžio 31 d. Kauno Šv. Kryžiaus (karmelitų) bažnyčioje. Šeima susilaukė dviejų vaikų – sūnaus Romualdo (1932–1977) ir dukters Laimutės Joanos (1938–2000).

1924 m. sausio mėn. P. Rapšys įstojo į Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Filologijos skyrių, kur studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą, rusų kalbą ir literatūrą bei pedagogiką. 1931 m. balandžio 23 d. P. Rapšiui suteiktas aukštesniosios mokyklos mokytojo vardas su teise mokyti prancūzų kalbos, literatūros ir filosofijos propedeutiką – aukštesniosiose mokyklose, vidurinėse ir kitose žemesnėse mokyklose, be šių dalykų – ir rusų kalbą.

Nuo 1929 m. rugpjūčio 1 d. iki 1935 m. rugsėjo 1 d. P. Rapšys dirbo mokytoju Rokiškio gimnazijoje. Dėstė lietuvių kalbą V–VII klasėms, psichologiją VII klasėms. Vadovavo gimnazijos literatūros mėgėjų būreliui. Nuo 1934 m. rugpjūčio 1 d. iki 1935 m. rugpjūčio 1 d. P. Rapšys laikinai ėjo gimnazijos vicedirektoriaus pareigas. 1935 m. rugsėjo 1 d. perkeltas į Panevėžį. Mokytojavo mergaičių ir berniukų gimnazijose, Panevėžio mokytojų seminarijoje. Dėstė lietuvių ir prancūzų kalbas bei literatūrą, logiką. 1939 m. gilino prancūzų kalbos žinias Nansi (Nancy) universitete Prancūzijoje. Globojo Panevėžyje veikusio moksleivių būrelio „Meno kuopa“ literatus, dalyvavo Panevėžio literatūriniame gyvenime. Panevėžio spaudoje spausdintos P. Rapšio pasakėčios, kelionės po Šveicariją įspūdžiai ir kt. P. Rapšys buvo Panevėžio lietuvių meno ir mokslo draugijos (1942–1944), jungusios įvairių sričių meno ir kultūros žmones, kurie rengė vaidinimus, koncertus, literatūros vakarus, Literatų sekcijos vienas iš vadovų. 1943 m. Kauno radiofono organizuotame radijo vaidinimų konkurse už fantastinį radijo vaidinimą „Laimės formulė“ P. Rapšys pelnė 1-ąją premiją. Aktyviai bendradarbiavo Juozo Keliuočio redaguojamoje „Naujojoje Romuvoje“. Žurnale skelbti jo eilėraščiai, Andrė Žido apysakos „Izabelė“, „Pastoralinė simfonija“, Polio Verleno, Marselio Prusto, Marselio Žuando, Aleksandro Puškino ir kt. kūrybos vertimai. Pokario metais, iki 1947 m. rugpjūčio 31 d. P. Rapšys – Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros katedros docentas. Nuo 1947 m. rugsėjo 1 d. paskirtas Panevėžio mokytojų seminarijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju.

P. Rapšys mirė 1950 m. spalio 14 d. Panevėžyje. Palaidotas Panevėžio Šv. Apaštalų Petro ir Povilo parapijos kapinėse.

Amžininkų atsiminimuose P. Rapšys išlikęs kaip šviesi, jautri ir plataus akiračio asmenybė. Iš lituanisto, grožinės literatūros vertėjo Dominyko Urbo prisiminimų: „ <…> Mes kartu buvome mokytojai Panevėžy, gimnazijoje. <…> Petras Rapšys turėjo ir literatūrinių polinkių. Mūsų tarpe buvo žinomas jo literatūrinis žanras – pasakėčia be moralės, t. y. be moralo. Tų pasakėčių jis buvo prirašęs nemažai. Parodydavo sąmojo, šmaikštumo. <…> P. Rapšys buvo žmogus labai geras. Lengva su juo buvo bendrauti, atsiveriantis lengvai. Savo nusiteikimais buvo labai doras žmogus, pavyzdingas lietuvis ir pavyzdingas krikščionis. Jis buvo žodžio žmogus – kam žodį davė, tam ir išlaikė. Jis buvo tikrų tikriausias ateitininkas, nuo pat jaunumės. <…> Kiek atsimenu, ką esu skaitęs iš jo darbų, man darė įspūdį gerą. Kūrybiškas vertimas. <…> Po karo kartu su Juozu Keliuočiu išvertė Alfonso Dodė prozos, 1969 metais išėjo šios prozos rinktinė „Laiškai iš mano malūno“. Kuklus žmogus buvo, gal net per daug kuklus. Su savo duomenimis, gabumais, išsimokslinimu jis galėjo daugiau pasireikšti, bet jis to nemėgo”.

Rašytoja Alė Rūta (Elena Viktorija Nakaitė-Arbienė), buvusi P. Rapšio mokinė Rokiškio gimnazijoje, prisimindama savo kūrybinį kelią, yra rašiusi, kad klasės auklėtojas, literatūros mokytojas P. Rapšys pastebėjo jos rašinius, paskatino rašyti.

Buvusi P. Rapšio mokinė, šviesaus atminimo mokytoja Elena Gabulaitė atsiminimuose apie 1935–1937 mokslo metus Panevėžio mergaičių gimnazijoje rašė: „Mokytojas Petras Rapšys (Rapševičius tada) 8 a kl. dėstė logiką (paralelėje 8b kl. – lietuvių k. ir literatūrą). <..> Susitikdavau mokytoją Meno kuopoje. <…> Iš jo paskaitų geriausiai įsisamoninau, <…> kas tai yra poezija ir kas ne poezija. Gali būti eilėraštis be lašo poezijos ir gali būti prozos forma parašyta, bet gryniausia poezija. Vėliau, jau būdama mokytoja, sužinojau, kad mokytojas rašė eilėraščius „Panevėžio balse“, „Panevėžio garse“. Skaitydavome jo Pasakėčias be moralės”.

1999 m. prancūzų kalbos specialistė, vertėja, teatrologė Laima Rapšytė Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai dovanojo savo bei tėvų – Petro ir Julijos Rapšių – knygų kolekcijos dalį (1024 knygos). P. Rapšio kolekcijos teminį kryptingumą sąlygojo jo darbas mokykloje, bendradarbiavimas „Naujojoje Romuvoje“. P. Rapšys domėjosi lietuvių bei užsienio šalių (ypač prancūzų) filologija, literatūrologija. P. Rapšio knygos pažymėtos proveniencijomis P. Rapševičius, P. Rapšys. Nemažai knygų su dedikacijomis. Jam dovanotose knygose minėtinos pedagogo Zigmo Kuzmickio, pedagogo, rašytojo Juozo Povilonio, kalbininko Petro Būtėno dedikacijos. P. Rapšio marginalijų, pabraukymų yra knygose apie lietuvių kalbą.

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos rankraštyne saugomas Laimos Rapšytės fondas F70, kuriame gausu ir jos tėvo – P. Rapšio –  fotografijų, dokumentų, konspektų, užrašų. Kai kuriuos dokumentus ir fotografijas galima peržiūrėti portale www.epaveldas.lt.

Literatūra

1. Alytuje: [žinutė apie 1927 m. balandžio 3 d. Valančiaus liaudies universiteto Alytaus skyriaus iškilmingą atidarymą] // Lietuvis. 1927, bal. 12, p. 3.
2. Daunys, Vaidotas. Petras Rapšys, vertėjas // Naujoji Romuva. 1995, nr. 3, p. 34.
3. Gabulaitė, Elena. Panevėžyje 1935–1937 m.: [atsiminimai apie mokslo metus Panevėžio mergaičių gimnazijoje]. Panevėžys. S. a. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Elenos Gabulaitės fondas F9-62.
4. Panevėžietis laimėjo pirmąją premiją: [žinutė] // Panevėžio apygardos balsas. 1943, spal. 9, p. 6.
5. „Panevėžio lietuvių meno ir mokslo draugija“. Lietuvos literatūros ir meno archyvas, F98. Prieiga internete: https://eais-pub.archyvai.lt/eais/faces/pages/forms/search/F3001.jspx
6. [Petro Rapšio gimimo metrikų įrašas Naujamiesčio Romos katalikų bažnyčios gimimo metrikų knygoje (1893–1904)]. P. 272, 273. Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=1531%2F1%2F8
7. Petro Repševičiaus (Rapšio) byla. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, F391, ap. 7, b. 4713.
8. Rokiškio J. Tumo-Vaižganto mokyklai – 75. Rokiškis : [Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto mokykla], 1993. P. 12, 91–92, 105, 119, 121, 129, 165, 171.

Galerijoje – fotografijos ir dokumentai iš Bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriuje saugomo Laimos Rapšytės fondo F70.

Informaciją parengė
Sigita Marcinkevičienė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyrius