2021 metais panevėžiečiai menininkai Vaida Andrijauskaitė ir Dan Hermouet buvusios „Ekrano“ gamyklos teritorijoje sukūrė meninį-istorinį projektą „Dabarties Ekranas“. Jame atskleidė laikmetį, kai viena žymiausių šalies įmonių „Ekranas“, veikusi 1962–2006 metais, gamino spalvinius kineskopus Sovietų Sąjungos ir Vakarų Europos rinkai. Projekto metu buvo užrašyti buvusių gamyklos darbuotojų atsiminimai. Pateikiame atsiminimų ištrauką, pavadinimu „Dievų miškas“: „Jei žemėj būtų pragaras tai pavadinčiau jį antru stiklo cechu. Ten žmonės dirbo sunkiausiai, ypač kūgių šlifavime, ten sukosi mašinos baisios, reikėjo dėvėti didžiulius sunkius žiurstus, ilgus ir toną sveriančius guminius, nes visur tokia sunki klampi grafito masė šlifavimui buvo naudojama. Drėgna, šlapia, karšta, purvina. Ten buvo labai sunku. Maldavau kad manęs ten daugiau niekada nesiųstų dirbti.
Bet buvo dar viena, dar keistesnė vieta pirmam surinkimo ceche, toks šlikeriavimo baras, kuriame kūgius (tą galinę ekrano dalį) klijuodavo su priekine ekrano dalimi. Patalpa visada buvo užrakinta kad pašaliniai negalėtų įeiti, na toks beveik kaip kalėjimas. Darbuotojai vilkėjo juodais ir rožiniais dryžiais margintą uniformą, juos retai kada matydavome vaikštant koridoriais ir tai tik naktimis, kai valdžios mažiau būdavo, šiaip niekas jiems neleido vaikščioti kur panorėjus. […] Visas skyrius baisiai acto esencija atsiduodavo, taip per nosį duodavo stipriai, kad kitą kartą tos vietos vengdavai iš toliausiai, eidavai per aplinkui. Mat actas buvo gausiai maišomas į klijų receptūrą. Šlikeris, taip vadinami klijai, buvo gaminami su švino oksidu ir visa likusia Mendelejevo lentele, ten daug kas buvo dedama, bet užtat algos buvo didžiulės, 500 rublių sovietmečiu, kas tais laikais buvo nežmoniški pinigai. Darbuotojai gaudavo nemokamą maitinimą, įvairias privilegijas […], kasdien dar ir obuolių sulčių davinį, kad pektino organizmas gautų ir dar parsinešdavo namo kefyro, kaip tokią, tipo, apsaugą nuo sunkiųjų metalų. Kartą į metus, čia dar anksčiau, darbuotojams ir plaukų sruogeles iškirpdavo, tikrindavo laboratorijoje ar organizme neprisikaupę švino. Kartais, naktimis, darbuotojai prasprūsdavo pro akylus meistrus cigaretės pertraukėlėms lauke. Matydavau juos lėtai tamsoje atlinguojančius kaip personažus iš „Dievų miško“ su dryžuotomis uniformomis…“
Nuotraukoje – „Ekrano“ gamyklos teritorija. Vlado Bukėno nuotrauka. Iš: Ekranas: keturiasdešimt prasmingo darbo metų. 2002