Leonas Kuodys. Fotogr. J. Pauros. Panevėžys. 1934 m. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Irenos Rudzinskienės fondas F170-16

Pedagogui, kalbininkui, poetui Leonui Kuodžiui – 120

Šiemet sukanka 120 metų, kai 1902 m. kovo 29 d. Ramygaloje (Panevėžio r.) gimė būsimasis pedagogas, kalbininkas, poetas Leonas Kuodys. Mokėsi Ramygalos ir Panevėžio pradinėse mokyklose, 1915–1922 m. – Panevėžio gimnazijoje. 1922–1926 m. studijavo Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto filologijos skyriuje. 1925–1927 m. dirbo žurnalo „Mūsų kalba“, 1930 m. Panevėžyje leisto savaitraščio „Mūsų dienos“ redakcijose, 1937–1940 m. redagavo žurnalą „Mokslo dienos“. Mokytojavo Alytuje, Kaune, Klaipėdoje, Linkuvoje, Ukmergėje, Panevėžyje. Dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Spaudoje paskelbė prozos, poezijos kūrinių, miniatiūrų. Rašė literatūros, kalbos, kultūros klausimais. Vertė vokiečių, rusų, estų ir latvių poetų kūrinius. Po mirties išleistas L. Kuodžio eilėraščių rinkinys „Pro žydinčius langus“ (1994).

Mirė L. Kuodys 1975 m. spalio 26 d. Panevėžyje. Palaidotas Kristaus Karaliaus katedros kapinėse (Ramygalos g.).

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriuje saugomas Leono Kuodžio fondas F58. Fonde – L. Kuodžio biografinė medžiaga, kūrybinės veiklos dokumentai, korespondencija, Linkuvos (Pakruojo r.), Alytaus ir Panevėžio gimnazijų moksleivių iš įvairių vietovių surinkta ir užrašyta lietuvių liaudies tautosaka, L. Kuodžio gyvenimą ir veiklą atspindinčios fotografijos bei kiti dokumentai. Dalis L. Kuodžio fondo F58 dokumentų publikuojami portale www.epaveldas.lt

Iš Leono Kuodžio autobiografijos

Gimtoji kalba ėmė traukti mane nuo 4–5 klasės. Dar didesnį susidomėjimą ja man sukėlė J. Balčikonio, uolaus J. Jablonskio mokinio ir pasekėjo, pasirodymas gimnazijoje. Jis ne tik mums  žadino meilę savajai kalbai, bet ir nurodė kalbos ugdomuosius šaltinius. <….> 1922 m., baigęs gimnaziją, įstojau Kaune į universitetą, Humanitarinių mokslų fakultetą, Filologijos skyrių. Čia mane žavėjo šie profesoriai: J. Jablonskis, K. Būga, V. Krėvė-Mickevičius, M. Biržiška, J. Tumas-Vaižgantas, B. Sruoga, V. Dubas, P. Gronskis ir egiptologė M. Arcimavičienė. Studentaudamas turėjau nemaža progos bendrauti su prof. J. Jablonskiu <…>. Apie jį tuo metu susispietė būrelis studentų (tarp kurių buvo ir mano artimi kolegos P. Skardžius su A. Saliu), besidominčių kalba. J. Jablonskio vadovaujami, aiškindavomės laikraštinės kalbos trūkumus, versdavome iš kitų kalbų. Be to, ištisus metus sekretoriavau J. Jablonskiui. Jam diktuojant, rašiau žemesniosioms klasėms skirtą „Lietuvių kalbos vadovėlį“, drauge tikrinome ir korektūrą. <…> įnikau rinkti žmonėse mūsų senovinius raštus ir vėliau pririnkau didį daugį, tarp jų gana vertingų, retų leidinių. Daug tūkstančių liaudyje surankiotų žodžių bei posakių esu įteikęs akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ redakcijai <…>. Turėjau polinkio ne tik į kalbą ir literatūrą, bet ir į scenos meną. Įstojęs į universitetą studijuoti kalbos bei literatūros, lygia greta buvau pradėjęs lankyti vaidybos studiją, vadovaujamą B. Dauguviečio ir J. Glinskio. <…> Mokytojaudamas turėjau jaustis sėdįs ne savo vežime: matyt, mano būta daugiau mokslininko, negu mokytojo. (1974, PAVB, F58-11)

Iš buvusių mokinių ir kolegų atsiminimų

Kalbininkė Liuda Kadžytė-Kuzavinienė prisiminė: „1940–1941 m. L. Kuodys dirbo Ukmergės gimnazijoje. Jis mokė mus, VIII klasės mokinius, lietuvių kalbos ir literatūros. Mokytojas didžiausią dėmesį skyrė tarties ir kirčiavimo mokymui. Reikalavo tarti penkì, šešì, devynì, vyšnià, kas mums, rytiečiams, nebuvo įprasta. Mokytojas L. Kuodys reikalaudavo tikslumo, nepakęsdavo tuščiažodžiavimo. Šiuos reikalavimus pažeidusių mokinių rašinius smarkiai braukydavo. Pedagoginis darbas jam, kalbininkui mokslininkui, buvo nelengva našta. Tą naštą jis nešė sąžiningai.“ (l990 m. PAVB, F58-16)

Kunigas Antanas Valantinas rašė: „Leonas Kuodys yra vienas iš žymesnių Panevėžio berniukų gimnazijos lietuvių kalbos mokytojų. <…> Mokėjo palaikyti drausmę. Buvo geras lietuvių kalbos žinovas. Stengėsi ir mums įkvėpti gimtosios kalbos meilę, rūpinosi, kad gerai kirčiuotume žodžius. Pats rinko žodžius Didžiajam lietuvių kalbos žodynui ir mus, mokinius, ragino rinkti. Jo paragintas ėmiau talkininkauti. Parinkęs retesnių žodžių iš savo šeduvių tarmės, per lietuvių kalbos pamoką  jam perduodavau. <…> mokytojas Kuodys džiaugdavosi, kad gaudavo žodynui naujų žodžių ir mane pagirdavo sakydamas: …tas šeduvis daug žodžių pririnko.“ (1997 m. PAVB, F58-21)

Kalbininkė Antanė Kučinskaitė prisiminė: „Su lituanistu Leonu Kuodžiu teko susipažinti 1941 m. Linkuvos gimnazijoje. Abu buvome paskirti lietuvių kalbos mokytojais. <…> Pirmiausia Leonui užkliuvo mokinių vardai. Peržiūrėjęs visų klasių sąrašus, jis sudarė taisyklingų vardų žodynėlį. Pvz.: Juozapas, Juozas (ne Juzė), Jonas, Jonė (ne Janina), Kazimieras, Kazys, Kazė (ne Kaziūnė), Jadvyga (ne Jadzė). Pedagogų tarybos posėdžiuose mėgdavo sėdėti su atversta užrašų knygute. Pasižymėdavo išgirstas mokytojų kalbos klaidas. <…> Suprantama, ne visiems pedagogams tokie priekaištai patikdavo, tačiau reiklus direktorius P. Bučinskas ir pats domėjosi gimtosios kalbos kultūra, ir visų specialybių mokytojams patardavo pasinaudoti L. Kuodžio pastabomis.“ (1992 m. PAVB, F58-17)

Plačiau apie L. Kuodį skaitykite: https://paneveziokrastas.pavb.lt/panevezio-sloves-aleja-zymiausieji-krastieciai/kuodys-leonas/

Galerijoje – fotografijos ir dokumentai iš Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriuje saugomų Leono Kuodžio fondo F58 ir Irenos Rudzinskienės fondo F170.

Kviečiame domėtis!

Informaciją parengė
Rasa Ošlapienė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyrius