Panevėžio apskrities ligoninės Vidaus ligų skyriaus ordinatorius Mykolas Marcinkevičius. Fotogr. J. Pauros. Panevėžys. Apie 1933–1937 m. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Almonijos Marcinkevičiūtės-Bernadišienės fondas F92-72

Objekto panaudojimo teisės: InC

Gydytojui, mokslininkui Mykolui Marcinkevičiui – 130

Šiemet sukanka 130 metų, kai 1892 m. rugsėjo 29 d. Andrioniškyje (Anykščių r.) pasiturinčių ūkininkų Onos ir Juozapo Marcinkevičių šeimoje gimė būsimasis gydytojas, medicinos mokslų daktaras, profesorius Mykolas Marcinkevičius. Mokytis rašto pradėjo apie 1898 m. pas vietinę daraktorę, tęsė Andrioniškio rusiškoje pradžios mokykloje. Vėliau mokėsi privačioje Pšegalinskio gimnazijoje Vilniuje. Baigęs 4 gimnazijos klases, išvyko į Maskvą ir siekė vaistininko išsilavinimo. Išlaikęs vaistininko mokinio egzaminus, dirbo įvairiose vaistinėse carinės Rusijos miestuose: Permėje, Tuloje, Tverėje, Dmitrijeve. Pašauktas į caro kariuomenę, 1913–1917 m. tarnavo jaunesniuoju puskarininkiu kariniame dalinyje, kuris buvo dislokuotas Kijeve. 1916 m. Kijevo universitete išlaikė vaistininko padėjėjo egzaminus ir buvo perkeltas į Kijevo įgulos kariuomenės ligoninės vaistinę. Gyvendamas Kijeve, aktyviai dalyvavo lietuvių pabėgėlių ir karių draugijos veikloje.

1919 m. M. Marcinkevičius grįžo į Lietuvą. Buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir tarnavo Kauno karo ligoninės vaistinėje. Baigęs tarnybą, dirbo Kaune ir studijavo Lietuvos universiteto Medicinos fakultete. 1926 m. įgijo vidaus ligų gydytojo išsilavinimą. 1920 m. M. Marcinkevičius vedė medikę Oną Mažylytę. M. ir O. Marcinkevičių šeima 1921 m. susilaukė sūnaus Algimanto Jono, (vėliau – kardiochirurgas, medicinos mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos mokslų akademijos akademikas), o 1926 m. dukters Almonijos (vėliau – gydytoja). Dirbo Kaune, Rokiškyje. 1930–1931 m. įkūrė pirmuosius vaikų sveikatos centrus Linkuvoje (Pakruojo r.) ir Pašvitinyje (Pakruojo r.). Nuo 1931 m. iki 1944 m. dirbo Panevėžio apskrities ligoninėje. 1941 m. Panevėžyje organizavo gailestingųjų seserų kursus, sudarė kursų mokymo planus. Aktyviai propagavo blaivybę, rengė antialkoholines parodas, buvo Panevėžio gydytojų sąjungos pirmininkas, vadovavo Lietuvos Raudonojo kryžiaus Panevėžio skyriui. 1932 ir 1933 m. tobulinosi Prahoje (Čekija) bei Vienoje (Austrija). Turėdamas veiklos patirties, 1933 m. įkūrė Panevėžyje Motinos ir vaiko sveikatos centrą. 1938 m. M. Marcinkevičiui suteiktas sanitarijos atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnis. Už nuopelnus buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu.

M. Marcinkevičius savo namuose vertėsi privačia gydytojo praktika. Pats savo kabinete atlikdavo skrandžio sulčių, kraujo, šlapimo tyrimus.

Dirbdamas Panevėžyje, pirmasis Lietuvoje parašė disertaciją tema „Blužnis, kaip kraujo rezervuaras, įvairioms sąlygoms veikiant“. Medicinos mokslų daktaro disertacija buvo apginta 1942 m. Sugrįžus sovietams, disertacija nebuvo pripažinta ir teko ginti iš naujo 1949 m. Tuomet ją įvertino kaip kandidatinę. 1959 m. apgynė medicinos mokslų daktaro disertaciją tema „Miego terapija opinių ligonių gydymo komplekse“.

1944 m. išvyko dirbti į Vilniaus universitetą. Dėstė studentams medikams ir vadovavo 1944–1970 m. Vilniaus universiteto Vidaus ligų propedeutikos katedrai. Aktyviai dalyvavo kuriant Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. 1944–1947 m. – Medicinos fakulteto prodekanas. 1952 m. M. Marcinkevičiui buvo suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusio gydytojo garbės vardas. 1961 m. – profesoriaus vardas. Aktyviai dirbo sanitarinio švietimo srityje, rašė mokslinius straipsnius, kelių knygų bendraautorius. Susipažinti su profesoriaus darbais galima 1992 m. Vilniaus universiteto išleistame leidinyje „Prof. M. Marcinkevičiaus darbų bibliografija“.

Mirė Mykolas Marcinkevičius 1987 m. gegužės 20 d., sulaukęs 95 m. amžiaus. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.

Profesoriaus M. Marcinkevičiaus atminimas įamžintas. Vilniuje, netoli Santariškių klinikos esanti gatvė pavadinta Mykolo Marcinkevičiaus vardu. Buvusi Vilniaus miesto 3-ioji klinikinė ligoninė, kurioje ilgą laiką veikė Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vidaus ligų propedeutikos katedra, 1997 m. buvo reorganizuota į viešąją įstaigą ir pavadinta buvusio ilgamečio šios ligoninės Vidaus ligų katedros dėstytojo, profesoriaus Mykolo Marcinkevičiaus vardu.

Iš dukters Almonijos Marcinkevičiūtės-Bernadišienės prisiminimų

1931 m. M. Marcinkevičius jau dirba Panevėžio apskrities ligoninėje Vidaus ligų skyriaus vedėju. Eilę metų dar vadovavo vaikų ir infekcinių ligų skyriams. Grįžus į namus, laukdavo eilės ligonių namuose, o vakare vėl skubėdavo į ligoninę vakarinei vizitacijai. Kadangi skyriuje jis buvo vienintelis gydytojas, tai ėmė rūpintis gauti padėjėją-asistentę. Tuo reikalu važiavo į Kauną. Prof. V. Lašas jam rekomendavo rimtą, jauną gydytoją J. Stancevičiūtę, su kuria drauge dirbo iki 1944 m. Dr. M. Marcinkevičius vasaros atostogų metu dažnai vykdavo tobulinti savo žinių į Austrijos, Čekijos ir Vokietijos klinikas.

<…> ilgą laiką buvo gydytojų draugijos pirmininku. Jį stebino vienas reiškinys – Lietuva jau 13 metų buvo nepriklausoma valstybė, o Panevėžyje 1931 m. gydytojų draugijos posėdžiai vyko rusų kalba, nes nemažai Panevėžio gydytojų buvo svetimtaučiai, nors visi mokėjo lietuviškai. M. Marcinkevičius iškėlė mintį, kad gydytojų posėdžiai vyktų lietuvių kalba. <…>

Gyvendamas ne Kaune, o provincijoje, pirmasis Lietuvoje parašė disertaciją „Blužnis, kaip kraujo rezervuaras, įvairioms sąlygoms veikiant“. Vadovas buvo Kaune prof. V. Lašas. Namuose laikė daug gyvuliukų, daugiausia kačių. Joms buvo atliekami įvairūs tyrimai. <…>

Vasaros atostogas dažnai praleisdavome mamos tėviškėje Panemunėlyje prie Rokiškio. Tėvelis savo atostogų metu veždavosi ten kates ir atlikdavo joms tyrimus. Sudėtingesniems tyrimams atlikti gyvuliukus traukiniu vežėsi net į Kauną. Disertacijos gynimas buvo paskirtas 1941 m. birželio 24 d., o birželio 22 d. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Daktaro disertacija buvo apginta 1942 metais. <…>

1944 m. sugrįžus sovietams, Vilniaus universitete neliko dėstytojų gydytojų. Kadangi tėvas turėjo mokslinį laipsnį, tai 1944 m.  pakvietė jį į Vilnių dėstyti studentams vidaus ligas <…>. Mūsų mamai tai buvo tragedija. Panevėžyje gyvenome patogiai, visko užteko. Tėvelis sakė, kad reikia ir apsisprendė važiuoti. Vilniuje nedideliame kambarėlyje gyvenome trise: tėvelis, aš, pirmo kurso studentė, ir mano draugė. Langai išdužę, užkamšyti medžiagos gabalais. Kambaryje šalta. Jeigu kartą per savaitę pavykdavo šlapiomis malkomis užkurti pečių – tai jau būdavo šventė. Kambaryje sėdėdavome su kailiniais, veltiniais, skaromis. Elektros nebuvo, degindavome „karbituvkas“ (karbidines lempas). <…> Vilniaus universitete dirbo daugiau nei 30 metų. (2000 m., PAVB F92-26)

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriuje saugomas M. Marcinkevičiaus dukters Almonijos Marcinkevičiūtės-Bernadišienės fondas F92. Fonde – A. Marcinkevičiūtės-Bernadišienės atsiminimai apie tėvą M. Marcinkevičių, fotografijos, korespondencija ir kiti dokumentai. Dalis Almonijos Marcinkevičiūtės-Bernadišienės F92 dokumentų publikuojami portale www.epaveldas.lt

Rengiant informaciją naudotasi leidiniais:
Lietuvos kariuomenės karininkai. 1918–1953. T. 5. Vilnius. 2005
Kraštiečiai. Panevėžio medikai : konferencijos pranešimai 2009 m. lapkričio 13 d. / sudarė J. V. Čiplytė. Panevėžys. 2009
Linkuva : monografija. Kaunas. 2018.
Knizikevičienė, Liudvika. Panevėžio medicinos istorija iki 1990 metų. Panevėžys. 2015.

Galerijoje – fotografijos ir dokumentai iš Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriuje saugomų Almonijos Marcinkevičiūtės-Bernadišienės F92 ir Emilijos Juzulėnienės F116 fondų.

Kviečiame domėtis!

Informaciją parengė
Rasa Ošlapienė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyrius