Prisimename šviesiai ir viltingai: literatūrologei, pedagogei, eseistei, profesorei Vandai Zaborskaitei – 100

Vanda Zaborskaitė, kaip ir Meilė Lukšienė, buvo mūsų tautos sodininkė, gebėjusi atskirti esminius dalykus nuo smulkmenų ir tuščių ambicijų, jungusi skirtingų pažiūrų ir įsitikinimų žmones, savo tekstais kreipusi mūsų žvilgsnį tiek į pamatinius tautos likimo klausimus, tiek į didžiąsias asmenybes, į bendruomenės atramas – Valančių, Kudirką, Vaižgantą, Maironį.

(Literatūrologas, kultūrologas, visuomenės veikėjas Darius Kuolys)

2022 m. gruodžio 24 d. sukanka 100 metų, kai Vaškuose (Pasvalio r.) gimė (1922) literatūrologė, humanitarinių mokslų habilituota daktarė, profesorė, eseistė Vanda Zaborskaitė.

V. Zaborskaitė nuo 1924 m. gyveno Panevėžyje. 1941 m. baigė Panevėžio mergaičių gimnaziją, 1946 m. – lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. 1943–1945 m. mokytojavo Panevėžio mergaičių gimnazijoje, 1945–1947 m. – Vilniaus S. Nėries vidurinėje mokykloje. 1950–1961 m. dėstė Vilniaus universitete. 1962–1971 m. dirbo Istorijos institute. 1971–1994 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytoja. Lietuvos mokslų akademijos narė korespondentė (1990). Parašė literatūrologinių studijų, monografijų, vadovėlių, sudarė antologijų. Apdovanota DLK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu (1994), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000), LR Švietimo ir mokslo ministerijos premija (2002), Vytauto Didžiojo ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (2003), Šv. Kristoforo statulėle (2007), LR Švietimo ir mokslo ministerijos Garbės ženklu (2008).

Vanda Zaborskaitė mirė 2010 m. gruodžio 27 d. Vilniuje. Palaidota Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.

Plačiau apie V. Zaborskaitę skaitykite: https://paneveziokrastas.pavb.lt/panevezio-sloves-aleja-zymiausieji-krastieciai/zaborskaite-vanda/

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje saugomas Vandos Zaborskaitės fondas F127 bei jos tėvų – Juozo ir Kamilijos Zaborskių šeimos fondas F153. V. Zaborskaitės fonde F127 saugoma: Zaborskaitės Kamilės-Vandos gimimo liudijimo dublikatas, metrikos nuorašo kopija iš Vaškų bažnyčios Gimimo ir krikšto knygos apie Šurkutės (Zaborskaitės) Kamilės-Vandos krikštą, Filologijos mokslų daktaro laipsnio suteikimo diplomas Vandai Zaborskaitei (kopija, 1969), profesorės vardo suteikimo dokumentas (kopija, 1973), užrašų knygelės, V. Zaborskaitės atminimų albumėlis (1938–1941), V. Zaborskaitės surinkti įvairūs eilėraščiai „Mylimai ir brangiai Mamytei atminimui“ (1938) bei kiti dokumentai. Bibliotekai perduoti V. Zaborskaitės vaikystės, jaunystės, brandaus gyvenimo ir veiklos nuotraukų skaitmeniniai vaizdai. Juozo ir Kamilijos Zaborskių fonde F153 saugomi įvairūs teisiniai dokumentai, susiję su J. Zaborskio vaistinės Panevėžyje steigimu, veikla, jos nacionalizavimu; leidimai, pažymėjimai J. Zaborskiui, suteikiantys teisę užsiimti farmacijos praktika Lietuvoje, J. Zaborskio ir K. Zaborskienės mokslo baigimo dokumentai, šeimos dokumentai – atvirlaiškiai, laiškai, įvairios fotografijos. Nemažai prof. V. Zaborskaitės brolio Jono Zaborskio dokumentų – mokymosi, darbo bei laisvalaikio pomėgio – fotografavimo. Taip pat dovanota V. Zaborskaitės knygų kolekcija (per 50 egz.), kurią sudaro grožinės literatūros knygos su autorių dedikacijomis V. Zaborskaitei, knygos literatūros kritikos, pedagogikos klausimais, knygos, išleistos Panevėžyje iki 1940 m. Su V. Zaborskaitės asmenine knygų kolekcija skaitytojai gali susipažinti Bibliotekoje, Elžbietos Jodinskaitės kraštotyros skaitykloje. Esame dėkingi prof. V. Zaborskaitės įdukrai gerb. Virgilijai Stonytei, patikėjusiai Bibliotekai saugoti dalį prof. V. Zaborskaitės asmeninės bibliotekos knygų, rankraštinių dokumentų bei V. Zaborskaitės tėvų šeimos archyvą.

Iš Vandos Zaborskaitės atsiminimų:

Apie dingusį vaikystės rojų

Mano sąmoningas gyvenimas susijęs su Panevėžiu. Aš atsidūriau tame mieste būdama gal dvejų metukų. O gimiau Vaškuose, šiaurės Lietuvoje, savo močiutės namuose, ten prabėgo kūdikystės metai. Ryšiai su Vaškais, su močiute visąlaik buvo labai gyvi. Į ją žiūriu kaip į mano atminty šviesiausią žmogiškumo, krikščionybės pavyzdį. Tai buvo nepaprastai išmintingos širdies žmogus. <…> .

Panevėžys. Tai mano tėvų namai, jų šeima. Pagrindinis to gyvenimo laikas praėjo Respublikos gatvės namuose. Dabar tų namų nėra, todėl kalbu ne tik apie praėjusį, bet tarsi ir išnykusį laiką. Aš savo buvusius namus išgyvenu kaip dingusį vaikystės rojų. Tą vaikystės erdvę…

Kadangi tų namų nebėra, man norisi juos prisiminti. Tai buvo senas medinis namas dviem galais. Vieną pusę tėvai nuomodavo, o į sodo pusę buvo mūsų butas – 5 kambariai. Jo sutvarkymui, jaukumui mama skirdavo labai daug dėmesio. O aplinkui buvo tėvelio labai išpuoselėtas kiemas, sodas, kuris tęsėsi iki malūno. <…> Tuose namuose ir prabėgo vaikystė. Tėvelis turėjo vaistinę. Ji priklausė jam ir jo kompanionui Laurinaičiui. Jie tą vaistinę buvo nusipirkę jau kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei. <…> Tėvelis buvo darbštus ir pareigingas žmogus, bet iš esmės jis nemėgo to vaistininko darbo. Tai buvo pragyvenimo šaltinis. Jis buvo apsigimęs valstietis, žemės darbams sutvertas. Mėgo dailius medžio dirbinius, daug ką jis yra daręs ir meistravęs. Jo padaryti daiktai yra išlikę mūsų sodyboje, kurioje vasarojam, prie Antalieptės. Be kita ko, tėvelis buvo aistringas medžiotojas, žvejys. Labiau gamtos žmogus. <…> Tėvelis tvarkėsi daugiau po kiemą, sodą, o mama buvo namų šeimininkė – namų dvasia per visą tą laiką. Nors ir būdama farmacininkė, ji iki 1940 m. šio darbo nedirbo. Mama prižiūrėjo namus su didele meile, dideliu įsijautimu ir skoniu. Mėgo ir siuvinėti, daug rankdarbių buvo namuose, daug grožio pajautimo…

Vaikystės švenčių stebuklas

Kūčios, Kalėdos buvo viena iš tų didžiųjų šviesiųjų švenčių. Nors tai susiję su mano gimimo diena, bet kaip ir lietuviškoje tradicinėje šeimoje, gimimo dienos nebuvo švenčiamos. Mes švęsdavom tiktai visų šeimos narių vardines. O per Kūčias mama tarp ruošos darbų paprastai prisimindavo: pabučiuodavo ir tiek. Galų gale Kūčios, Kalėdos – tai tokios šventės, kad individualaus žmogaus gimtadienio šventė būtų ne vietoj. <…> Nors, žinoma, man labai malonu, kad esu gimusi būtent tada – po Kristaus atėjimo ženklu. Tradicinė Kūčių šventė prasidėdavo rytą. Tėvelis atveždavo didelę eglę į valgomąjį kambarį. Ta eglė būdavo iki lubų. Dieną ją puošdavome visi, o namai jau kvepėjo Kūčių kepiniais, meduoliu, kūčiukais, žuvimi ir visokiais kitokiais gardumynais, o paskui, pavakary, buvo dengiamas stalas balta staltiese, o po ja dedamas šienas. <…> Visi kartu sėsdavom prie bendro stalo. Po eglute būdavo sudėtos dovanos visiems šeimos nariams. Mes, vaikai, taip pat rūpinomės kažką padovanoti tėvams – tai būdavo mūsų piešiniai, lipdiniai, po to vyresni susitaupydavom – kažką nupirkdavom. Tėvai gausiai apdovanodavo tarnaitę, vėliau mūsų auklę, ir tada visi kartu sėsdavom prie stalo. Paskui, kai jau iširo namai, mirė tėvelis, mama ir brolis persikėlė į Vilnių. Nors buvo sovietmetis, vis tiek šita tradicija mūsų buvo saugoma. <…>

Mokslo metai prieškario Panevėžyje

Čia man teko mokytis mergaičių gimnazijioje. 1940-aisiais ji buvo sujungta su dabartine J. Balčikonio gimnazija. <…> Su gimnazija susiję šviesiausi prisiminimai. Tai mokykla, kurioje galėjai gerai jaustis. <…> Nuo IV–V klasės aš jau įnikau į literatūrą. Man tai buvo svarbiausia. Turėjau literatūros mokytoją, kuri man buvo išskirtinė, – tai P. Bylaitė (vėliau Bernadišienė, dar vėliau ji tapo buvusio Pedagoginio instituto dėstytoja). Ji palaikė ir puoselėjo mano polinkius literatūrai. Paskutinėje klasėje, jau berniukų gimnazijoje, irgi turėjau talentingą mokytoją – Joną Daniusevičių. Jo dėstyti Vaižganto „Pragiedruliai“, J. V. Gėtės „Faustas“, L. Tolstojaus „Karas ir taika“ man liko kaip labai ryškūs literatūriniai išgyvenimai. <…> Ir, žinoma, darė įtaką Panevėžio biblioteka. Ją prisimenu su dideliu dėkingumu. Tuo metu dirbo Elžbieta Jodinskaitė. Ten daug popiečių, daug laiko skaitykloje praleisdavau. Čia perskaičiau kone visą tarpukario periodiką, ypač mėgau „Židinį“, „Pradus ir žygius“, „Gaires“. <…> Mano abitūros egzaminai sutapo su Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karo pradžia. <…> O taip norėjosi mokytis. Palyginti netoli buvo Šiauliai ir to miesto Ekonomikos institutas. <…> Tėvai puoselėjo slaptą svajonę matyti mane ekonomiste. Man Šiauliai labai nepatiko, taip pat ir Ekonomikos institutas. <…> Sužinojau, kad veikia Vilniaus universitetas. <…> Pasakiau tėvams, kad važiuoju studijuoti literatūros į Vilnių. Tėvai mane visiškai suprato – padėjo susirasti pakeleivingą sunkvežimį nuvažiuoti į Vilnių. Buvo 1941-ųjų lapkričio pradžia. Beveik niekas studijuoti nestojo, nes buvo suirutė. <…>.

(Zaborskaitė, Vanda. Reikia mokytis laukti šviesos: [pokalbis su literatūrologe, profesore Vanda Zaborskaite: rankraštis] / [kalbėjosi] Elvyra Pažemeckaitė. 2000 m. PAVB, Vandos Zaborskaitės fondas F127)

Galerijoje – fotografijos iš Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriuje saugomo Vandos Zaborskaitės fondo F127, Stanislovo Bagdonavičiaus F32, Savanoriškos knygos bičiulių draugijos Panevėžio miesto skyriaus fondo F24, Bibliotekos skaitmeninio archyvo.

Kviečiame domėtis.

Informaciją parengė
Sigita Marcinkevičienė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyrius

Slapukų sutikimo forma

Bendrinkite: