Vienu iš tautos skiriamųjų bruožų yra jos kalba, kuria perteikiame jausmus, emocijas, pasaulio suvokimą. Žinodami Lietuvos praeitį, labiau vertinsime norą saugoti kalbą nuo išnykimo.

Šiemet sukanka 150 metų, kai Panevėžio mokytojų seminarijoje 1873 m. pradėta dėstyti lietuvių kalba. Apie tai istorikas, pedagogas Juozas Mičiulis, dirbęs Panevėžio mokytojų seminarijoje 1925–1930 metais, rašo savo knygelėje „Panevėžio mokytojų seminarija“ (Panevėžys, 1929).

„1873 metais buvo įvestos žemaičių kalbos (žmudzki jezyk) pamokos. Jos mokytojui mokėdavo 400 rublių metams. Bet į šį dalyką nebuvo rimtai žiūrima. Galima įsivaizduoti, kiek galėjo išmokyti po 1 ar 2 valandas savaitėje turėdami lietuvių kalbos mokytojai rusai. Lietuvių kalba tada buvo mokoma „kirilica“. Jokių vadovėlių ir knygų lietuviškai „kirilica“ parašytų nebuvo. Žemaitiška-rusiška „azbuka“ (abėcėlė) buvo vienintelis lietuvių kalbos šaltinis. Lietuvių kalbos pamokos buvo vienu paskučiausių dalykų. Kai 1906 metais atvažiavo dėstyti Jablonskis ir pradėjo reikalauti jos, kaip ir kitų dalykų, tai rusų mokiniai ėmė murmėti, kam jiems reikią lietuvių kalbos, jie nespėją kitų dalykų išmokti…

Ką bekalbėti apie lietuvių kalbos mokėjimą prieš 1905 metus, kad 1913 metais (jau ne Jablonskio laikais), esant lietuvių kalbos visoje seminarijoje ir rengiamoje klasėje 16 savaitinių pamokų, išleidžiamuosiuose egzaminuose lietuvių kalbos „net atpasakojimas nereikalaujamas, tik skaitymas“.

1873 m. lietuvių kalbos mokytoju seminarijoje tapo ilgai Panevėžio apskrities iždininku dirbęs Zacharijus Liackis. Mokytojavimo pradžioje naudojosi rusų kalbos mokytoju Baltarusijoje ir Lietuvoje dirbusio, rengusio lietuviškus kirilikos leidinius, Dmitrijaus Kaširino parengtu vadovėliu „Моксласъ дель ишмокима руссишко-летувишкосъ громятосъ и артыметыкосъ, дель мокима жмонишкоси шкалоси“ (Вильна, 1868). Vadovėlio tekstas – lietuviškas rusiškais rašmenimis (graždanka). Z. Liackis lietuvių kalbą Panevėžio mokytojų seminarijoje dėstė 1873–1895 metais.

Po lietuvių spaudos draudimo lotyniškais rašmenimis panaikinimo Panevėžio mokytojų seminarijoje lietuvių kalbai buvo skirta daugiau valandų, 1906–1908 metais lietuvių kalbą dėstė Jonas Jablonskis – vienintelis tuo metu seminarijos mokytojas lietuvis. Jis parengė lietuvių kalbos programą, kurioje buvo numatyti ir rašto darbai, ko iki tol nebuvo. Vėliau lietuvių kalbą seminarijoje dėstė Juozas Balčikonis, Petras Būtėnas, Bronė Buivydaitė, Aldona Didžiulytė-Kazanavičienė, Povilas Pakarklis, Merkelis Račkauskas ir kt.

Rengiant informaciją naudotasi: Lionės Lapinskienės, Rimantos Pagirienės ir Vilijos Raubienės sudaryta knyga „Kelias nuo Mokytojų seminarijos iki Panevėžio kolegijos“ (Panevėžys, 2016), Giedriaus Subačiaus knyga „Lietuvių kalbos ekspertai Rusijos imperijos tarnyboje“ (Vilnius, 2011), Valento Šiaudinio knyga „Lietuvos mokytojų seminarijos ir institutai 1775–1915 m.“ (Vilnius, 2011), Juozo Mičiulio knyga „Panevėžio mokytojų seminarija“ (Panevėžys, 1929).

Nuotraukoje – Panevėžio mokytojų seminarijos rūmai. XX a. 3 deš. PAVB, Pavienių rankraščių fondas F8-687

Informaciją parengė
Ilona Mažylytė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyrius