Karolis Kliuksinas gimė 1883 m. kovo 13 d. Švobiškyje (Pasvalio r.) malūnininko Karlo Aleksandro ir Malvinos Kliuksinų šeimoje.

Nėra žinoma, kur K. Kliuksinas baigė pradžios mokyklą. Mokslus tęsė Lietuvos evangelikų reformatų sinodo išlaikomoje, Rusijos valdžios represijų išvengusioje ir per visą XIX a. veikusioje Slucko (dab. Baltarusija) gimnazijoje, kuri garsėjo aukštu mokymo lygiu. Istorikės Aldonos Prašmantaitės straipsnyje „Lietuvos evangelikų reformatų švietimo istorijos metmenys XIX a.“, išspausdintame „Lietuvos istorijos metraštyje 1995“ (Vilnius, 1996) nurodoma, kad „1894 m. Sinodo globojamiems mokiniams vieta Slucko gimnazijos konvikte (be stipendijos) buvo paskirta trims gimnazistams: Vilhelmui Grytei, Karlui Kliuksenui [Karoliui Kliuksinui] ir Juozapui Mackevičiui.“

1902–1906 m. K. Kliuksinas studijavo Maskvos imperatoriškojo universiteto Istorijos-filologijos fakultete. Nuo 1907 m. sausio 9 d. Vilniaus švietimo apygardos globėjo buvo paskirtas istorijos mokytoju Daugpilio realinėje mokykloj, kurioje mokytojavo iki 1916 m. Dėstė istoriją, geografiją, buvo mokinių bibliotekos bibliotekininkas, 1909–1915 m. priklausė mokyklos pedagogų tarybai, buvo tarybos sekretorius. Pirmojo pasaulinio karo metais, evakavus mokyklą į Rusijos gilumą, 1916 m. vasario 11 d. K. Kliuksinas buvo paskirtas istorijos ir geografijos mokytoju į Galicijos gimnaziją Rostove prie Dono. 1917 m. sausio 1 d. perkeltas mokytojauti taip pat į Rostovą prie Dono evakuotą Priekarpatės Rusios gimnaziją. 1917 m. rugpjūčio 1 d. paskirtas į Černihivo gubernijos (Ukraina) Kalušo gimnaziją, kurioje mokytojavo iki grįžimo į Lietuvą – 1921-ųjų metų.

Už sąžiningą pedagoginį darbą imperatoriaus įsakymu K. Kliuksinui 1912 m. suteiktas kolegijos asesoriaus, 1914 m. – rūmų patarėjo titulas. 1916 m. apdovanotas Šv. Stanislovo III laipsnio ordinu.

1921 m. K. Kliuksinas sugrįžo į gimtąjį Švobiškį. Tuometis Panevėžio gimnazijos direktorius Jonas Yčas, anksčiau kartu su K. Kliuksinu mokęsis Slucko gimnazijoje, pakvietė K. Kliuksiną mokytojauti Panevėžio valstybinėje gimnazijoje. K. Kliuksinas dėstė istoriją, visuomenės mokslus ir lotynų kalbą. Buvo direktoriaus pavaduotojas rusų kalba dėstomoms, savivaldybės išlaikomoms ir berniukų gimnazijos klasėms.

1929–1936 m. K. Kliuksinas išleido Švietimo ministerijos pripažintus tinkamais mokyklose naudoti  net 6 vadovėlius: „Naujausiųjų amžių istorija, XVIII–XX šimtm.“ (1929), „Senovės istorija“ (1934), „Vidurinių amžių istorija“ (1934), „Naujųjų amžių istorija“ (1936) „Lotynų kalbos etimologija ir pirmieji sintaksės dalykai“ (1932), „Lotynų kalbos chrestomatija“ (1932). Buvę mokiniai prisimena, kad K. Kliuksino vadovėliai tuo metu buvę vieni geriausių, mokiniams įdomūs.

Panevėžyje K. Kliuksinas mokytojavo 14 metų. Į užtarnautą poilsį išėjo 1935 m. ir išvyko gyventi į tėviškę.

K. Kliuksinas mirė 1937 m. balandžio mėn. 6 d. Palaidotas Švobiškio evangelikų reformatų kapinėse.

Išliko buvusių kolegų pedagogų, moksleivių atsiminimų apie mokytoją K. Kliuksiną.

Iš Panevėžio valstybinės gimnazijos chemijos ir fizikos mokytojo Venanto Morkūno atsiminimų

Mokytojas Karolis Kliuksinas buvo vidutinio ūgio, rafinuotų manierų, turėjo kaštoninius garbanotus plaukus ir didelę plikę bei išpuoselėtus ilgus nagus. Nešiojo pensnė su virvele, kaip A. Čechovas. Dėvėjo gražiai pasiūtą, visada išlygintą kostiumą. <…> Mokytojas Kliuksinas kartais nevengdavo taurelės. Bet po pasilinksminimo visada ateidavo švariai nusiskutęs, išlygintu kostiumu, sniego baltumo krakmolytais marškiniais, blizgančiais batais ir skleisdamas brangaus odekolono kvapą. Vieną kartą mokytojas A. Sulikas, pamatęs įeinantį į mokytojų kambarį Kliuksiną, man pasakė: „Pažiūrėk į mokytoją Kliuksiną. Tai tikras pedagogas. Mes šalia jo – tik piemenys.“ Aš su juo visiškai sutikau. Klasėje per mokytojo Kliuksino pamokas viešpataudavo absoliuti tyla. Niekas iš mokinių nė krust, sėdėdavo kaip apmirę, nors, be abejo, mokiniams nebuvo paslaptis istorijos mokytojo pomėgis laikas nuo laiko pasilinksminti. Mokytojas buvo geras savo dėstomo dalyko žinovas. <…> Kliuksinas buvo protestantų tikėjimo. Sakėsi, kad dar caro laikais, vienos gimnazijos direktorius jo paklausė: „Kada gi? Tamstai tuojau pat būtų pavestos inspektoriaus pareigos.“ Taip klausdamas, direktorius turėjęs galvoje, kada gi Kliuksinas priims pravoslavų tikėjimą. Į tai mokytojas atsakęs: „Tikėjimas – ne kelnės, keisti negalima“. Buvo įsitikinęs „klasikas“. Kartą man pasakė: „Visi žymūs fizikai ir chemikai buvo baigę klasikines gimnazijas. Kas geras lotynistas, tam sekasi ir tikslieji mokslai.“ <…> Girdėdamas mokinių triukšmą, sakydavo: „Vox populi, vox Dei“. <…> Kalbėdamas apie nekultūringus išsišokimus visuomeniniame gyvenime arba spaudoje, sakydavo „vlast tmy“.

(Morkūnas, Venantas. [Atsiminimai apie Panevėžio gimnazijos mokytoją Karolį Kliuksiną]. Panevėžys. Apie 1971 m. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Venanto Morkūno fondas F135-53)

Iš Panevėžio valstybinės gimnazijos 1933 m. absolvento, pedagogo Juozo Masilionio atsiminimų:

Istorijos jis niekad neaiškino. Vienas mokinys užduotą pamoką skaitydavo iš knygos, o Kliuksinas, susidėjęs rankas už nugaros, <…> vaikščiodavo po klasę. Klausinėti irgi nemėgo. Ypatingai būdavo nejauku, kai baigus skaityti, likdavo kelios minutės iki pamokos pabaigos. Jis vaikščiodavo, o mes sėdėdavome ir tylėdavome. Tyla begalinė. Galėjai girdėti ne tik musę praskrendant, bet, jei būtum poetas, ir „žvaigždelę plevenant, ir gailią rasą krintant“. O balso niekad nėra pakėlęs. Buvom susidarę įspūdį, kad jis visai nemoka kalbėti ir aiškinti, tačiau aštuntoje klasėje labai įdomiai dėstė visuomenės mokslą.

(Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija prisiminimuose. Panevėžys. 2007. P. 230)

Rengiant informaciją naudotasi leidiniais: „Joniškėlis“ (Vilnius, 2007), Vytauto Baliūno sudaryta knyga „Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija prisiminimuose“ (Panevėžys, 2007), Albino Kazlausko „Laiko niekas nesulaiko: Pasvalio kraštas: įvykiai, žmonės“ (Pasvalys, 2008), Bronislavos Černiauskienės „Švobiškis“ (Panevėžys, 2007), Aldonos Prašmantaitės straipsniu „Lietuvos evangelikų reformatų švietimo istorijos metmenys XIX a.“, išspausdintu leidinyje „Lietuvos istorijos metraštis 1995“ (Vilnius, 1996), Vytauto Baliūno straipsniu „Nepelnytai pamirštas: šešių vadovėlių autoriaus švobiškiečio Karolio Kliuksino gimimo 120-ųjų metinių proga“, publikuotu žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ 2003 m. 2-ame numeryje. Taip pat – portalu www.geni.com.

Nuotraukoje – Karolis Kliuksinas. Apie 1930 m. Iš kn.: Joniškėlis. Vilnius, 2007. P. 883.

Galerijoje – fotografijos iš Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Stasio Juodikio fondo F35, Pavienių rankraščių fondo F8, Bibliotekos skaitmeninio archyvo ir leidinių, taip pat knygų iš Bibliotekos fondų viršelių vaizdai.

Kviečiame domėtis.

Informaciją parengė
Sigita Marcinkevičienė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyrius