„Kova su caro valdžia už lietuviškąsias raides tęsėsi 40 metų. Vienybė, pasišventimas ir stamantrumas padarė savo: priešininkas tapo pergalėtas.
Caro valdžia pamatė, kad lietuviai nė nežada naudoties maskoliškomis raidėmis, jog jie net pačios valdžios atspausdintųjų knygų maskoliškomis raidėmis nė dovanomis neima, o varu įbruktąsias tuoj naikina ir degina; ji pamatė, kad pačių lietuvių parūpintosios knygos ir laikraščiai lietuviškomis raidėmis kas kartą labiaus dauginasi ir platinasi iš užsienio po žmones, kaip žmonės padeda apsiprasti ir priprasti prie liuosų, cenzūros nesuvaržytų ir nesudarkytų, užsieninių raštų, kaip tie raštai padeda žmonėms apsišviesti, pažinti tikrąjį savo priešininką ir kaip žmonės, beskaitydami užsieninius lietuviškus raštus, pradeda susiprasti ir kas kartą vis drąsiau ir drąsiau pradeda spirties caro valdžiai, kilti prieš ją ir rengties, vienkart su kitomis prislėgtomis tautomis, nuversti ją…“ Taip 1904 m. „Ūkininko“ 6-ojo numerio įžanginiame straipsnyje „Dėlei spaudos atgavimo“ rašė Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, diplomatas Jurgis Šaulys.
Rašytoja, visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė 1904 m. gegužės 7-ąją taip pat vadino šviesiausiu mūsų tautos gyvavimo momentu visiems, nepaisant luomo, tikybos, partiškumo. 1914 m. kovo 1 (14) d. „Lietuvos žiniose“ publikuotame straipsnyje „Ruoškimės prie spaudos išgavimo sukaktuvių“ G. Petkevičaitė-Bitė rašė: „Atsiminus tą dieną, kas lietuvio vardą nešioja, nesidžiaugti negali. Tuo brangesnė yra diena visiems tiems, kurie, pirm jos susilauksiant, jai takus beskindami, daug vargo, triūso padėjo, nemaža užsivylimų bei persekiojimų pakėlė ir gerokai su priešginiais vėjais pasirito.“
Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje esančioje Knygnešių sienelėje tarp pasižymėjusių knygų skleidimo organizatorių yra ir G. Petkevičaitės-Bitės vardas.
Pateikiame epizodą iš G. Petkevičaitės-Bitės susidūrimo su caro žandarais, kurį aprašė Žmogus [Povilas Višinskis?] 1900 m. 12-ajame „Varpo“ numeryje (kalba netaisyta).
„17 rugpjūčio buvo krata namuose giminaičių ir parapijos mylimos ir guodojamos šeimynos d-ro Petkevičiaus Joniškėlij, Panevėžio pav.
<…> Darė kratą pagal paliepimą Liepojaus žandarų viršininko Vonsiacko. Naršė, landė po visas kerčias kambarij Panelės Gabrielės, d-ro dukters, iki pat 8 val. vakaro. Paėmė tris lenkiškas cenzūruotas knygutes: 1. Słowackio „Kròl Mindowe“. 2. Kautskio „O narodowosci“. 3. „Sewer. Matka“; keletą raštelių mokykloj‘ dar esant per lekcijas rašinėtus, vienos pažįstamos laiškelį ir mažą popiergalį, ant kurio buvo užrašyta iš lenkiškos kokios knygos maždaug teip: „dinastijos žuva, monarkijos nyksta, tik sėkla liaudėj‘ pasėta auga ir bujoja“. Buvo suėmęs žandaras visas Gudijoj‘ išėjusias cenzūruotas knygas, sakydamas: „žinau aš tą cenzūrą ant lietuviškų knygų parodytą!“… Prokuroras, jaunas dar žmogus, peržiūrėjęs tas knygas labai nusistebėjo: „patys ten Petrapilyj‘ spausdina lietuviškomis raidėmis, o čia mums liepia persekioti!“… liepė visas palikti. Reikalavo Vaineikio laiškus parodyti ir labai jų ieškojo. Vasiljevas, kaip koksai prietelis davė patarmę neužsiminėti „litvomanija“. Bet p. Gabrielei užklausus: kas tai yra litvomanija?“, nieko negalėjo sumesti ir atsakė: tai yra prokliamacijų lipdymas!“ Radęs albume mažo vaiko fotografiją, klausė jo pavardės: „a, tai sūnus to gydytojo, kurs gyvendamas Samaros rėdyboj‘ iš Lietuvos sau tarnus gabena!“ Mat ir tai juos kliudo! Rado fotografiją vieno lietuvio. „Iš kur tamista pasipažįsti su visais lietuviais“ klausia Vasiljev‘as. „Kur jis dabar gyvena?“ – „Dabar? Maskvoj, jis ten prižiūrėtojas kalėjimo.“
Nieko nelaimėję, iškeliavo. P. Gabrielę kvietė į Pasvalį ant tyrinėjimo.“
Nuotraukoje – ligoninė, vaistinė ir Jono Leono Petkevičiaus šeimos namai Joniškėlyje. 1935 m. Foto A. Janeliūno. LLTI MB Apl. 394, Inv. Nr. 8969/39
Informaciją parengė
Ilona Mažylytė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyrius