Prieš 90 metų, 1933 m. liepos 15 d. 6 val. 24 min. (Niujorko laiku) iš Niujorko Floido Beneto (Floyd Bennet Field) oro uosto pakilo lėktuvas „Lituanica“, pilotuojamas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno ir pasuko Atlanto pusėn, į laikinąją Lietuvos sostinę – Kauną. Įveikę du kelionės etapus, Kauno jie taip ir nepasiekė. Lėktuvas sudužo tuometinės Vokietijos Soldino apylinkėse (dabar – Lenkijos teritorija), abu lietuviai žuvo. Iki tikslo jiems tebuvo likę vos 650 km.

Lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis per Atlantą – vienas įsimintiniausių tarpukario Lietuvos įvykių.

1933 m. liepos 23 d. „Panevėžio balso“ 1-ajame puslapyje išspausdinta juodai įrėminta informacija apie įvykusią tragediją: „Visa Lietuva gedi Didžiųjų Pasiryžėlių – Dariaus ir Girėno. <…> Laimingai perskrisdami neramų ir audrotą vandenyną ir tuo parodydami, ką lietuvio drąsumas ir ištvermingumas gali, jiedu atliko tą didingą žygį mūsų Tautos garbei ir dar plačiau išgarsino prisikėlusios Lietuvos vardą pasaulyje. Ne sau garbės ieškodami jie norėjo pastatyti skridimo į tolį be nusileidimo rekordą. Jie taip darė mūsų Tautos garbei.“ Tuoj po tragiško įvykio, 1933 m. liepos 19 d. Panevėžio šaulių teatre įvyko lakūnų  Dariaus ir Girėno minėjimas. „<…> Buvo keli pranešimai, sugrota gedulingas maršas ir choro pagiedota malda už mirusiuosius. Scenoje kabėjo gedulo juostomis perrištos 2 tautos vėliavos, gėlėmis nusagstytas aeroplano propeleris ir abiejų žuvusiųjų vandenyno nugalėtojų atvaizdai. Girdėt, kad žadanti būti speciali paskaita apie mūsų aviaciją ir velionių Dariaus ir Girėno žygį. Žinoma, čia be specialisto nebus apseita. Panevėžio visuomenė tam pritaria“, – apie įvykusį lakūnų pagerbimą rašyta „Panevėžio balse“ (1933 07 23).

Tarpukariu ypatingai rūpintasi S. Dariaus ir S. Girėno atminimo įamžinimu: lakūnų vardais pavadintos gatvės, aikštės, tiltai, mokyklos ir kiti objektai, pastatytas ne vienas paminklas, atidaryta muziejinė ekspozicija, išleisti pašto ženklai, gamintos masinio vartojimo prekės, kuriami literatūros kūriniai, dainos ir kt. Panevėžyje taip pat susirūpinta Dariaus ir Girėno atminimo įamžinimu. „1934 m. vasario 6 d. įvyko Panevėžio m. tarybos posėdis, kuris buvo gan karštokas dėl kai kurių miesto reikalų sutvarkymo. <…>. Priimti kai kurių gatvių vardų pakeitimai. <…>. Tačiau labai stebėtina, kad žydų atstovams pageidaujant, kažin kodėl nebuvo duotas Dariaus ir Girėno gatvės pavadinimas, kurio jau senokai panevėžiečiai laukia Smėlynės gatvę tuo vardu pakeičiant“,  – rašoma 1934 m. vasario 11 d. savaitraštyje „Mūsų kraštas“. Kai 1935 m. Panevėžyje apsilankė transatlantinis lakūnas Feliksas Vaitkus, vietos spaudoje vėl užsiminta dėl Dariaus ir Girėno vardo gatvės Panevėžyje. „Panevėžio lietuviškai nusiteikusi visuomenė jau seniai laukia ir teiraujasi, kada Panevėžy bus gatvė, pavadinta transatlantinių lakūnų Dariaus ir Girėno, žuvusių dėl Lietuvos garbės, vardu, bet vis negali sulaukti. Kai čia buvo apsilankęs transatlantinis lakūnas Feliksas Vaitkus, bene gera proga buvo tokiu vardu kurią nors geresnę (daugelio siūloma Smėlynės) gatvę pavadinti. Juk būtų ir p. Vaitkus įsitikinęs, kad ir panevėžiečiai moka pagerbti savo didvyrius – kur nors įrašyti jų vardus“, – rašė „Panevėžio garse“ S. raide prisistatęs pilietis  (1935 10 27). Nežinoma, dėl kokių priežasčių Panevėžyje tarpukariu taip ir neatsirado Dariaus ir Girėno vardu pavadintos gatvės. Tik prasidėjus Lietuvos Sąjūdžiui, 1989 m. Panevėžio miesto Vykdomojo komiteto sprendimu 51-osios Armijos gatvės pavadinimas pakeistas į Dariaus ir Girėno.

Tarpukariu panevėžiečiai aktyviai įsitraukė į Dariaus ir Girėno paminklo statybai organizuotą aukų rinkimo akciją. „Panevėžio apskrities II rajono pradžios mokyklų inspektorius ir mokytojai žuvusių lakūnų Dariaus ir Girėno paminklui statyti paaukojo 389 litus ir 60 centų, – rašoma 1934-ųjų vasario 11 d. savaitraštyje „Mūsų kraštas“. 1934 m. sausio 4 d. Panevėžio pradžios mokyklos Nr. 1 moksleiviai Dariaus ir Girėno paminklui statyti komitetui pašto perlaida išsiuntė suaukotus 37 litus ir parašė laišką, kuriame išreiškė pageidavimą, kad paminklas būtų pastatytas Kauno aerodrome ir „nebūtų kokio stulpo ar kubo formos, kaip ne kartą pas mus jau yra pasitaikę“. „Labai norėtumėm, kad tas paminklas vaizduotų orlaivį, panašų „Lituanicai“, aukštyn pakylantį, kuriame entuziastiškai Darius ir Girėnas rankas pakėlę atsisveikina, kaip buvo nuotraukoj, o nesudužusį. Jeigu tokiam paminklui pinigų nepakaktų, tai geriau reiktų dar truputį palaukti, kol mes paaugę daugiau suaukosim, tik gražų, didingą ir tinkamą paminklą pastatyti“, – rašoma laiške (Panevėžio pradžios mokyklos Nr. 1 kronika, Pavienių rankraščių fondas F8-637). Deja, monumentas Kaune iki Antrojo pasaulinio karo nebuvo pastatytas. Paminklas Kaune, Ąžuolyne buvo atidengtas 1993 m. (parengtas pagal 1937 m. B. Pundziaus projektą, skulptorius J. Šlivinskas, architektas A. Nasvytis).

Vokiečių okupacijos metais pagal skulptoriaus B. Pundziaus projektą Puntuko akmenyje nutarta  iškalti S. Dariaus ir S. Girėno bareljefus ir dalį jų testamento. Darbas vyko nuo 1942 m. lapkričio 18 d. iki 1943 m. liepos 16 d. Pokario metais Puntuko akmuo tapo populiariu lankytinu objektu. Bibliotekos rankraštyne gausu fotografijų, kur prie Puntuko akmenyje iškaltų S. Dariaus ir S. Girėno bareljefų įsiamžinę Panevėžio mokytojų seminarijos auklėtiniai, panevėžiečiai moksleiviai ir kt.

S. Dariaus ir S. Girėno žygdarbis įamžintas ir poezijoje. Poezijos antologijoje apie Darių ir Girėną „Du vardai granite“ (Kaunas, 1936)  randame kraštiečių Mato Grigonio, Kazio Inčiūros, Benedikto Rutkūno (Rutkausko), Kazio Zupkos ir kitų autorių eilėraščių. Ketvirtojo pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko, veikusio Panevėžyje, karys Vainis Dainoras [J. Gaigalas] parašė poemą „Lietuvio daina plieno sakalams“, skirtą Dariaus ir Girėno skrydžiui, kuri buvo išspausdinta savaitraštyje „Mūsų kraštas“. 1933 m. „Kario“ žurnale nr. 45 randame žinutę, kur rašoma, kad „didvyrių Dariaus ir Girėno tragedija mindaugininkų širdyse nuo pirmos dienos paliko didelį atbalsį“ – pulko kariams platinamos Dariaus ir Girėno nuotraukos, meniškai išleistos vinjetės, kariai skaito gaunamus Amerikos lietuvių leidžiamus laikraščius „Dirvą“ ir „Tėvynę“, kur plačiai rašoma apie didvyrišką Dariaus ir Girėno skrydį. 

Pagarbos ženklų žuvusiems didvyriams tiek gausu, kad sunku visus ir išvardinti. Tragiška lakūnų žūtis ir jiems parodytas dėmesys išreiškė tautai svarbias vertybes, į kurias buvo stengiamasi lygiuotis. Istorikų teigimu, Dariaus ir Girėno kultas savo mastu nenusileido Vytauto kultui.

Galerijoje – fotografijos iš Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriuje saugomų fondų: Pavienių rankraščių fondo F8, Elenos Gabulaitės fondo F9, Motiejaus Lukšio fondo F68, Bibliotekos skaitmeninio archyvo,  taip pat leidinių viršelių ir antraštinių lapų vaizdai.

Informaciją parengė
Sigita Marcinkevičienė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyrius