Ieva Sakalauskaitė-Pocius prie savo kūrinio. Apie 1969 m. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Aleksandro ir Eugenijos Sakalauskų šeimos skaitmeninis archyvas

Objekto panaudojimo teisės: InC-EDU

„Aš visada norėjau būti skulptore…“: Ievai Sakalauskaitei-Pocienei – 100

Prisiminkime įžymią Australijos skulptorę Ievą Sakalauskaitę-Pocienę, kilusią iš Panevėžio krašto, kurios 100-ąsias gimimo metines minime šių metų rugsėjo 14 dieną.

1923 m. rugsėjo 14 d. Aleksandro ir Eugenijos Sakalauskų šeimoje Piniavoje (Panevėžio r.) gimė būsimoji skulptūrų, modernių abstrakcijų ir paminklų kūrėja Ieva Sakalauskaitė-Pocienė. Mokėsi Panevėžio mergaičių gimnazijoje (dabar – Vytauto Žemkalnio gimnazija). Karo išvakarėse A. Sakalauskas, Panevėžio apskrities Žalgirio (Žaliosios) miškų urėdas, perkeltas dirbti į Vilniaus kraštą. Šeima apsigyveno Kaune. I. Sakalauskaitė šiame mieste baigė paskutinę gimnazijos klasę ir iki 1943 m. studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Tų pačių metų balandžio 19 d., būdama vos devyniolikos, ištekėjo už būsimo inžinieriaus Martyno Pociaus. 1944 m. jauna šeima su sūneliu Eugenijumi pasitraukė į Vokietiją. 1946 m. gimė dukra Elzbieta. Vokietijoje I. ir M. Pocių šeima praleido penkerius metus. Nuo 1950 m. gyveno Adelaidėje (Australija). 1959–1964 m. I. Sakalauskaitė-Pocienė studijavo Pietų Australijos meno mokykloje. Joje liko dėstytojauti ir dirbo iki 1975-ųjų. 1970 m. mokėsi bronzos liejimo Tarptautinėje vaizduojamosios dailės vasaros akademijoje Zalcburge (Austrija).

Kūrė realistines ir abstrakčias skulptūras iš molio, cemento, bronzos, vario, medžio, metalo ir kitų medžiagų. I. Sakalauskaitė-Pocienė sukūrė daug skulptūrų viešosioms erdvėms. Light aikštėje Adelaidėje stovi paminklas Australijos rašytojai Catherine Helen Spence (1986, bronza). Šio paminklo atidengimo iškilmėse dalyvavo Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II.  Kanberos miesto Glebe parke stovi skulptūra „Eglė žalčių karalienė“ (1988, bronza) – lietuvių bendruomenės dovana Australijos 200-osioms metinėms ir kt. Kūriniai bažnyčioms: Kryžiaus kelio 14 stočių moderniai Hectorville’io bažnyčiai, Adelaidės lietuvių Šv. Kazimiero koplyčios langai ir altoriaus vitražai bei šv. Kazimiero bareljefas fasade ir kt. 20 a. 7–8-ame dešimtmečiuose taikė abstrakčias formas, vėliau, 20 a. 9-ame dešimtmetyje, grįžo prie figūrinių kompozicijų.

Australijos lietuvių bendruomenės veikėja Izolda Poželaitė-Davis 1981 m. Kanados lietuvių katalikių moterų draugijos leidžiamo žurnalo „Moteris“ 1-ame numeryje rašo, kad I. Sakalauskaitės-Pocienės „talentas paveldėtas. Tėvas, savo laiku norėjęs būti architektu, gražiai piešė. Iš motinos pusės buvo palinkimų į tapybą. Netgi ir jos guvernantė buvo aliejinės tapybos mėgėja. <…> Dar maža būdama, daug sirguliavo, tai piešimas buvo mėgiamas užsiėmimas ligos metu. Kai Ieva kiek paaugo, pateko į pavyzdinę mokyklą, kuri veikė prie Panevėžio mokytojų seminarijos. Jos neabejotinas talentas atkreipė seminarijos meno mokytojo Jono Vaičio-Vaitiekavičiaus dėmesį. Jis taip pat Ieva susidomėjo, kad, jai būnant antrame skyriuje, suruošė jos darbų parodėlę ir davė jai pagyrimo lapą. Vėliau <…> jai norėjosi ką nors tokio apčiuopiamo sukurti. Bevasarodama namuose, Ieva išsikasdavo molio ir pradėjo lipdyti įvairias formas ir figūras. Ji tada pajusdavo, kad trijų dimensijų skulptūros ją geriau patenkina už piešimą.“

„Mane nuo seno traukė skulptūra, nors visi siūlė rinktis tapybą, esą, neprastai tapiau. Bet aš užsispyriau. Ir pasakysiu kodėl – todėl, kad skulptūra yra realus dalykas, ją galima paliest, pačiupinėt. O tapyba – tai iliuzija kaip ir fotografija“, – viename interviu sakė I. Sakalauskaitė-Pocienė.

Morta Ulpienė apie skulptorės kūrybą 1991 m. žurnalo „Krantai“ rugsėjo–spalio mėn. numeryje rašė, kad „skulptorė pripažinimą pelnė linijinėmis (iš geležies, primenančiomis grafišką piešinį) formomis, vėliau išbandė plokštumines ir tūrines. Patikimai konstruojama ar modeliuojama forma, geras medžiagos pojūtis, saikas, formai paklūstanti ekspresija ir prigimtinis ryšys su baltiškąja pasaulėjauta būdingi visai kūrybai. Gan artima ekspresionizmo dvasia, tai gerokai šoktelėjanti nuo realybės, tai vėl artėjanti lyg pajutus nostalgiją. Gausu idėjos, temos variacijų, ciklų, žmogaus ir gamtos motyvų.“

Nuo 1962 m. dalyvavo grupinėse parodose Australijoje ir kitose šalyse. Surengė virš 10 personalinių parodų. 1993 m. skulptorės darbai eksponuoti Panevėžio miesto dailės galerijoje ir Kėdainiuose.

I. Sakalauskaitė-Pocienė daug keliavo, domėjosi naujausiomis dailės tendencijomis ir jas taikė savo kūryboje. Skulptorės kūriniai įvertinti prestižiniais apdovanojimais Australijoje ir Europoje. Jos darbų yra Australijos muziejuose, valdžios ir visuomeninėse įstaigose, mokyklose, privačiose kolekcijose.

Skulptorė – Pietų Australijos šiuolaikinio meno draugijos narė, Karališkosios Pietų Australijos dailės draugijos narė.

 Mirė I. Sakalauskaitė-Pocienė 2010 m. rugpjūčio 4 d. Adelaidėje (Australija).

Rengiant informaciją naudotasi straipsniais: I. Poželaitės-Davis „Ieva Pocienė“, publikuotu 1981 m. žurnalo „Moteris“ 1-ame numeryje,  M. Ulienės „Ieva Pocienė“, publikuotu 1991 m. žurnalo „Krantai“ rugsėjo–spalio mėn. numeryje, Laimos Kanopkienės „Adelaidėje – „šventės mieste“, publikuotu 1991 m. „Kultūros barų“ 9-ame numeryje.

Galerijoje – fotografijos ir dokumentai iš Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriuje saugomo Aleksandro ir Eugenijos Sakalauskų šeimos skaitmeninio archyvo, kurį bibliotekai padovanojo Australijoje gyvenanti istorikė, paveldo darbuotoja, Pietų Australijos lietuvių bendruomenės veikėja, I. Sakalauskaitės-Pocienės anūkė Daina Pocius.

Kviečiame domėtis!

Informaciją parengė
Rasa Ošlapienė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyrius