Šiais metais minime pedagogės, docentės, socialinių mokslų daktarės Teresės Bukauskienės 95-ąsias gimimo metines.

Teresė Ramanauskaitė-Bukauskienė gimė 1929 m. spalio 15 d. Mykolo ir Bronislavos Ramanauskų šeimoje Ariogaloje. Mokėsi Ariogalos pradžios mokykloje. 1942 m. įstojo į Kauno II gimnaziją. 1949–1954 m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete Istorijos-filologijos fakultete. Pedagoginį darbą pagal paskyrimą pradėjo 1954 m. Griežpelkių (Pagėgių r.) vidurinėje mokykloje. Vėliau dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Vilkyškių (Pagėgių r.) vidurinėje mokykloje, buvo direktoriaus pavaduotoja, direktorė. 1958 m. ištekėjo už iš Sibiro sugrįžusio buvusio klasės draugo inžinieriaus Vytauto Bukausko. Šeima persikėlė gyventi į Panevėžį. 1958–1962 m. T. Bukauskienė dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Panevėžio miesto 3-iojoje vidurinėje mokykloje, 1962–1966 m. – Panevėžio 2-ojoje vakarinėje vidurinėje mokykloje. 1966–1977 m. vadovavo Panevėžio miesto savivaldybės švietimo skyriaus metodiniam kabinetui. T. Bukauskienė daug dėmesio skyrė mokyklų metodinių tarybų veiklai, vadovų mokymui, koordinavo pedagogų savišvietą, organizavo gerosios darbo patirties tyrimus ir kt.

1968 m. T. Bukauskienei suteiktas Nusipelniusios mokytojos garbės vardas. T. Bukauskienė aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, vadovavo Liaudies universiteto Pedagogikos fakultetui, buvo „Žinijos“ draugijos lektorė, laikraščio „Tarybinis mokytojas“ neetatinė korespondentė, LTSR Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Panevėžio m. skyriaus Lietuvių kalbos sekcijos organizatorė bei sekcijos tarybos 2-oji pirmininkė. Kartu dirbo intensyvų mokslinį darbą, tyrinėjo lietuvių pedagoginės minties raidą. Panevėžyje T. Bukauskienė baigė stambų tiriamąjį darbą – disertaciją „Gabrielės Petkevičaitės-Bitės pedagoginė veikla ir pedagoginės pažiūros“ (mokslinė vadovė – habil. dr. Meilė Lukšienė), už kurią 1978 m. jai buvo suteiktas pedagogikos mokslų kandidatės (daktaro) mokslinis laipsnis. 1977 m. Švietimo ministerijos sprendimu T. Bukauskienė buvo pakviesta dirbti į Pedagogikos mokslinio tyrimo institutą vyresniąja moksline bendradarbe. Dirbo Šeimos,  vėliau – Lietuvių kalbos ir literatūros sektoriaus vadove. Nuo 1987 m. rugsėjo 1 d. T. Bukauskienė – Respublikinio mokytojų tobulinimosi instituto (po Nepriklausomybės paskelbimo – Lietuvos mokytojų tobulinimosi institutas) Lietuvių kalbos ir literatūros katedros vyr. dėstytoja, vėliau – docentė. Dėstė lietuvių literatūros metodiką, Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties raidos kursą. Lietuvos mokytojų tobulinimosi institute T. Bukauskienė dirbo iki 1999 m. 

Teresė ir Vytautas Bukauskai užaugino dvynukus – dukrą Vitaliją ir sūnų Saulių.

T. Bukauskienė mirė 2001 m. lapkričio 24 d. Palaidota Sudervės kapinėse.

T. Bukauskienė paskelbė daugiau kaip 180 darbų, iš kurių paminėtina studija „Pedagogė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė“ (1988), knyga „Lietuvių literatūros mokymo istorija (iki 1940 m.)“ (1993), leidinys „Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis 1918–1940 m.“ (1989, 1990). T. Bukauskienė – antologijos „Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis XIII–XVII a.“ I tomo (1994) vyr. redaktorė, III tomo „Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis 1918–1940 m.“ (1996) sudarytoja. T. Bukauskienė paskelbė straipsnių apie daugelio iškilių pedagogų – G. Petkevičaitės-Bitės, S. Čiurlionienės, J. Juškytės, J. Jablonskio, J. Lindės-Dobilo, M. Grigonio, M. Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos, J. Murkos, M. Miškinio, Z. Kuzmickio, M. Gustaičio ir kitų pedagoginę veiklą.

T. Bukauskienė dar mokykloje  pradėjo rašyti eilėraščius, kūrė ir studijų metais, ir dirbdama pedagoginį darbą. Studijavusi drauge su Justinu Marcinkevičiumi, Algimantu Baltakiu, Alfonsu Maldoniu ir kitais literatais, sulaukusi palaikymo iš bičiulės poetės Janinos Degutytės, palankiai įvertinta rašytojo, poeto Vinco Mykolaičio-Putino, T. Bukauskienė liko „poete, rašiusia sau“, nors eilėraščius liovėsi rašyti tik įkopusi į penktą dešimtį. T. Bukauskienė parašė per 500 eilėraščių, kurie niekur nebuvo išspausdinti. Artimųjų iniciatyva 2005 m. išleistas pirmas išsamus T. Bukauskienės kūrybos rinkinys „Rašiau sau…“. 2023 m. išleista poezijos rinktinė „Tera“. Poetas Aidas Marčėnas apie T. Bukauskienės poeziją atsiliepia: „Yra poezija ir ne-poezija. Čia – Poezija. Labai gili, subtili, nepritempta, tikra poezija. Žmogaus, turinčio  giluminį poetinį talentą. Aukščiausio lygio poetinė meistrystė (neįtikėtinai meistriškai laužomas ir vėl „suvedamas“ ritmas, rimas) <…>“.

---

Ištraukos iš Teresės Bukauskienės atsiminimų rankraščio „Akimirkos“ (1993)

Panevėžyje

Panevėžio 3-ioji vidurinė ir 2-oji vakarinė vidurinė mokykla 1958–1962 m.

Pareiškimą darbui Panevėžio švietimo skyriaus vedėjai Misiūtei buvo nunešęs, dar man bedirbant Vilkyškiuose, Vytas. Ir, aišku, nieko konkretaus, jokių pažadų neišgirdo. Įpusėjus rugpjūčiui, užėjau pasiteirauti pati. <…> . Draugė Misiūtė man pasiūlė vadovauti aštuonmetei mokyklai.
– Prie geležinkelio. Sunkus rajonas, – pabrėžė pati. Aš norėjau tik mokytojauti.

***

Čia aš dėsčiau nebūtiną dalyką. Taip ir sklandė vos ne garsiai ištariami žodžiai:
– Litovskij jazyk? Pozvolte, začem on nam?

***

– Teresė Mykolo…. Neskamba, – aiškino man III vidurinės mokyklos direktorė Dora Aleksiejevna. Būsite Tereza Michailovna. Gausite aštuoniolika pamokų ir auklėjamąją aštuntą klasę.

***

Nė vieno netujinau, į visus kreipdavausi „jūs”. Šioje mokykloje sužinojau, kad aš kalbu tyliai ir ramiai. Didžiausias stebuklas buvo tai, kad su visais elgdavausi vienodai. Tik į kelintus metus paaiškėjo, kad šioje srityje reikia orientuotis į tėvų pareigas bei jų laipsnį.

***

Buvau pakviesta į II vakarinę mokyklą pavaduoti susirgusio Leono Kuodžio, o nuo rudens pakvietė dirbti. Man viskas buvo priimtina, juk rusų mokykloje daugiau drausminau, negu mokiau. Namo lėkiau Nevėžio pakrante. Gal ir dainuodama!

***

Krūvis, žinoma, man atiteko rinktinis: abiturientai ir auklėjamoji šešta klasė. Tačiau tie šeštokai man buvo didelis džiaugsmas. Juk lietuvių kalba ir literatūra jiems buvo ne pašalinis dalykas, o pagrindinis, taigi – vertybė.

***

Visada išgirsdavau taip malonių širdžiai žodžių apie tai, kad klasėje gera tvarka ir drausmė, kad visi dirba, kad myliu ir gerbiu mokinius, kad žinau dalyką, kad susipažinus su naujausiais metodais ir sėkmingai juos taikau.

***

Ir kiti bendradarbiai buvo gana draugiški. Didelių bičiulysčių neužsimezgė, bet ir konfliktinėse situacijose neatsidūriau. Dalis jų, kaip matematikė Suraučienė, geografė Sukauskienė, chemikė Brazdžiūtė, rusistė Zvierevaitė, piešimo mokytojas Kovalevskis, buvo senos kartos inteligentai. O kiti, pradedant direktore Mackuviene, matematike Biveiniene, fiziku Vaidilu, istorikais Verbėjiene bei Arlicku, buvo mano amžiaus pedagogai.

***

Didysis mano rūpestis buvo abiturientų klasės. Čia tai nėriausi iš kailio, kad tik parengčiau juos rašomajam darbui. Spaudžiau skaityti kūrinius. Recenzavau rašinius, kurių rašydavom bent dvigubai daugiau negu reikia <…>. Kiekvienas užsivedė individualius daromų klaidų žodynėlius.

Panevėžio miesto savivaldybės Švietimo skyriaus metodinio kabineto vedėja 1966–1977 m.

1966 metų balandyje pasiūlė man rinktis: arba eiti į inspektūrą, arba būti metodinio kabineto vedėja. <…> Inspektūros atsisakiau. Klausiau savęs, ką ir kaip turėsiu dirbti Panevėžyje, kad nė vienam mokytojui nebūčiau tuščia vieta?

***

Metodiniame kabinete jau dirbo dešimt darbuotojų. Jonui Vareikai išėjus, atėjo Donata Audickaitė, Apolonija Obolėnienė, stropiai dirbo ir jaunesnės bendradarbės: Irena Sabaliauskienė, Eglė Šleinotienė, Marija Liubertienė. Apie darželių metodininkes nė nekalbu.

***

Neužilgo man nusišvietė savas darbo tikslas, kurio laikiausi visą tą dešimtį skyriuje praleistų metų. Jį sau susiformulavau labai paprastai: gerai pažinti miesto mokyklas ir šviesti mokytojus.

***

Visi darbo barai nuo apačios iki viršaus buvo sužiūrėti ir kiaurai matomi… ir kvalifikacijos kėlimo apskaita, ir geroji patirtis, ir savišvieta. Tuo pačiu laiku vyko ir perėjimas prie naujo ugdymo turinio.

***

Atrodė, kad mokytojų švietimas daugelyje mokyklų vyksta protingai, neformaliai, be paradų.

***

Atvažiuodavo į miestą labai daug svečių net iš tolimiausių rajonų. Malonu būdavo papasakoti apie bendrąją miesto metodinę veiklą, parodyti mokyklose Vytauto Baliūno, Aldonos Raicevičienės, Galinos Demenšinos, Donatos Audickaitės ir kitų metodinių tarybų vadovų darbą. Juo labiau, kad tuo laikotarpiu buvo pats Panevėžio dramos teatro žydėjimas. Jo aplankymu beveik visados ir užsibaigdavo atvykusiųjų ekskursija.

***

<…> pro vagono duris įeina mano buvusi dėstytoja daktarė Meilė Lukšienė.
– Nagi, pasakyk, ką esi pasirinkusi? – klausė daktarė.
– Norėčiau rašyti apie metodinį darbą.
– O kas tai per daiktas? Ar apie tikrą temą taip ir nepagalvojai?
– Gal „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – pedagogė“? – klausiu dabar jau atsargiai.
– Ot, čia tai tema. Nei pridėsi, nei atimsi.

***

Kadangi saiko jausmas man nebūdingas, tai greitai aplaksčiau visus buvusius Bitės mokinius, bendradarbius bei ją pažinojusius žmones Panevėžyje, Vilniuje, Kaune ir kaimuose. Susidarė pluoštas įdomiausių atsiminimų net iš septyniasdešimt aštuonių asmenų.

***

Tuo pačiu laiku perskaičiau Bitės publicistinį bei literatūrinį palikimą, iškilnojau archyvus. Pradėjo ryškėti Bitės pedagogės paveikslas. O daktarė Lukšienė buvo nuostabi vadovė. Skaitė kiekvieną skyrių. Neprimesdavo savo nuomonės. Abejodavo, patardavo, nurodydavo dar literatūros.

***

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje saugomas Teresės Bukauskienės fondas F178, kurį bibliotekai dovanojo T. Bukauskienės dukra Vitalija Gražienė. Rinkinyje – T. Bukauskienės asmens dokumentai, fotografijos, laiškai, disertacija, T. Bukauskienės surinkti atsiminimai apie Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, Jadvygą Juškytę, Matą Grigonį, Julijoną Lindę-Dobilą ir kita medžiaga. T. Bukauskienės fotografijų, laiškų, sveikinimų yra ir kitų asmenų saugomuose fonduose – T. Bukauskienės buvusio kolegos pedagogo, rašytojo Motiejaus Lukšio fonde F68, buvusios Bibliotekos rankraštyno darbuotojos Stasės Mikeliūnienės fonde F137.

Galerijoje – fotografijos ir dokumentai iš Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriuje saugomo Teresės Bukauskienės fondo F178, Motiejaus Lukšio fondo F 68 ir iš Vitalijos Gražienės asmeninio archyvo.

Kviečiame domėtis.

Informaciją parengė
Sigita Marcinkevičienė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyrius