Pristatome fotografo J. P. Šukio 1925 m. nuotrauką, kurioje įsiamžinusios Panevėžio mokytojų seminarijos IV kurso moksleivės su seminarijos bendrabučio auklėtojomis ir vadovėmis vienuolėmis Emma Heimgartner, Marija Zeno Schmidt ir Gonzaga Bongard. Kitoje fotografijos pusėje – merginų ir vienuolių autografai bei Aleksandros Šilgalytės įrašas: „Laimingosioms bendrabučio dienoms prisiminti“.

Panevėžio mokytojų seminarijos 1925 m. absolventės pedagogės Aleksandros Šilgalytės (nuotraukoje – 2-oje eilėje 2-a iš kairės) atsiminimuose „Plačiame gyvenimo vieškelyje“ sužinome įdomių faktų apie iš kalnuotosios Šveicarijos į Panevėžį atvykusias Šv. Kryžiaus ordino seseris vienuoles, apie tai, kokiomis sąlygomis seminarijos bendrabutyje gyveno daugiausia iš kaimų kilusios merginos: „Naujųjų [1924] metų pradžioje seminarijoje pasklido naujiena: mergaitėms steigiamas bendrabutis. Jam suremontavo visą trijų aukštų namą. Norėdamas, kad būsimosios mokytojos įgytų daugiau vakarietiškos kultūros pagrindų ir išmoktų tvarkos, direktorius Juozas Balčikonis, gavęs Švietimo ministerijos sutikimą, auklėtojomis ir bendrabučio vadovėmis iš Šveicarijos pakvietė tris seseris, Šv. Kryžiaus vienuoles. Energinga vyresnioji turėjo apie 50 metų. Ją vadindavome Schwester Oberin. Schwester Emma buvo gal 30 metų – ji labai gražiai kalbėjo vokiškai ir šią kalbą dėstė kai kuriems vyresniems kursams. Trečioji – Schwester Gonzaga, pagal kilmę prancūzė, buvo labai ramaus būdo. Ji daugiausia rūpinosi ūkio ir bendrosios tvarkos reikalais. <…> Seserys auklėtojos daug nekalbėjo, jokių pamokslų nesakė, bet visur įvedė tvarką. Svarbiausia – būti punktualiomis ir laiku atlikti paskirstytas pareigas. <…> Visiems patarnavimo ir pasitarnavimo darbams atlikti grafikas ir laikas buvo apskaičiuotas minučių tikslumu. <…> Sesuo Oberin sakydavo: „Tvarkos pagrindas yra toks: kiekvienas darbas savo laiku, kiekvienas daiktas savo vietoje…“ Šita linkme ir buvo kreipiamas mūsų bendrabučio gyvenimas. <…> Iš sesers Emmos apie daug ką sužinojome, rodės, plačiai atsivėrė kito gyvenimo akiratis. Ir visas seseris pamilome. Didelį įspūdį padarė prisipažinimas, kai kartą įsikalbėjome ir sesuo Emma pasakė, jog vienuolyno gyvenimas, nejaučiant pašaukimo, yra sunkus kaip pragaras. O iš šalies žiūrint į vienuoles ir jų uniformas, rodės, tiek paslaptingumo ir savotiškos romantikos tesą! <…> Kai seserys susiruošė grįžti į Šveicariją, o mūsų laida jau rengėsi vykti į būsimas darbo vietas, išsiskyrėme nuoširdžiai ir meiliai. Su seserimi Emma, kai ji išvyko į misijas Indijoje, susirašinėjome dar daug metų – kol užėjo pasauliniai neramumai…“ (PAVB, F80-78)