Kovo 24 dieną minime kalbininko, pedagogo, vertėjo, Lietuvos mokslų akademijos tikrojo nario prof. Juozo Balčikonio 140-ąsias gimimo metines. Šio mūsų žymiojo kraštiečio biografiją rasite čia, o jo asmenybę šį kartą kviečiame pažinti per giminių, bičiulių, mokinių bei kolegų atsiminimus, atskleidžiančius profesoriaus būdo bruožus, moralines nuostatas, didžiulį atsidavimą darbui, pedagoginės veiklos metodus. Tekstai parinkti iš leidinio „Dėk žodį prie žodžio – turėsi žodyną: atsiminimai apie kalbininką Juozą Balčikonį“ (Vilnius : Lietuvių kalbos institutas, 2006).

Tekstą iliustruojame pirmą kartą viešinamu Juozo Balčikonio mokinės Julijos Žukauskaitės tapytu kalbininko portretu. Kūrinio originalas saugomas mūsų bibliotekos rankraštyne.

Sūnėnas Vytautas Balčikonis

„Aišku, dėdės visi laukdavom atvažiuojant, nes jis anuomet mūsų kaime buvo gerbiamas žmogus, pirmasis iš jo kilęs šviesuolis. Tačiau, kiek pamenu, vietoj mūsų laukiamų saldainių, lauktuvių jis veždavo knygas, dažniausiai savo verstas pasakas. Ir dalydavo jas ne tik vaikams, bet ir senoliams, iš kurių nugirsdavo įdomių žodžių.

1947 metais, per šv. Kalėdas, buvo mūsų sesers Onutės vestuvės. Pavakare kažkokiu būdu atvyko ir dėdė (keleivinio transporto tuo metu jokio nebuvo). Per vaišes pasveikino jaunuosius, trumpai keliais žodžiais atsiprašė, kad nemoka plačiau kalbėti, įteikė dovanėlę. Po Kalėdų, gruodžio 27-osios naktį, mus prikėlė smarkus beldimas. Tai buvo ilgam laikui atsisveikinimas su tėviške. Mus nuvežė į Tomsko srities miškus. Pradėjom susirašinėt su Lietuvoje likusiais giminėm, taip pat su dėde. Labai išgyveno, klausė, gal ką jis, turėdamas šiek tiek įtakos, pažįstantis ir patį Sniečkų, galėtų nuveikti, kad mums būtų galima grįžti. Paskui sužinojom, kad ir jis pats tik per plauką liko Lietuvoje.

Esam jam labai dėkingi, nes jis su mumis visą laiką palaikė ryšius ir daug padėjo materialiai. Su jo pagalba Sibire nusipirkom trobelę, įsigijom karvutę, ir buvo kur kas lengviau išsilaikyti.

Po dešimties metų grįžusius dėdė pasitiko geležinkelio stotyje, pas jį apsistojom, pasižvalgėm po Vilnių, kurio dar nebuvome matę, ir kas kur prisiglaudę pradėjom naują gyvenimo etapą.

Kadangi aš apsistojau Vilniuje, tai ir su dėde gražiai bendravome, daug keliaudavom su jo „Pobeda“, dalyvavo jis ir mano vestuvėse. Tarė trumpą žodį atsiprašydamas, kad taip ir neišmoko kalbėti.

Vėliau dėdė dalyvavo ir mano dukters Rasos krikštynose Vitriškyje. Pamenu, kalbėjo, jog vardas nei šioks, nei toks esąs. Štai Ona, Marija, Pranė, Magdė tai vardai, o čia…“ (P. 34–35)

Dukterėčia Julijona Ruzaitė

„Buvo nepaprastai darbštus, neleisdavo veltui nė minutės. „Negaiškit laiko, taupykit jį“, – sakydavo. Kiekvieną darbą dirbdavo lėtai, bet labai kruopščiai, sąžiningai. Ir šiaip visur sąžiningas buvo. Taip suprato, taip gyveno. Ir be galo rūpestingas: jei ne visi namie, lauks, neis miegoti. Labai švarus ir tvarkingas buvo. Atidus ir reiklus iki smulkmenų sau ir kitiems. […] Prabangos nemėgo, tik būtinai reikalingais daiktais tenkinosi. Ir kad būtų švaru.“ (P. 37)

Kalbininkas Antanas Lyberis

„Minint Balčikonio gimimo 90 metų sukaktį, susitikau keletą jo mokinių iš Panevėžio mokytojų seminarijos laikų. Kilo kalba, dėl ko Balčikonis paliko toks gerbiamas ir mylimas savo mokinių. Vienas iš jų taip atsakė: „Dėl to, kad Balčikonis buvo tiesus, atviras ir principingas“. Ir tikrai! Daug kas gyvenime moka deklaruoti gražias idėjas ir kilnius principus, bet pats nesilaiko jų. Tarp Balčikonio žodžių ir darbų niekada nebuvo prieštaravimų. Jis visada buvo tiesus ir principingas. Išdrįsdavo visiems pasakyti tiesą į akis ir ginti savo įsitikinimus. Dėl būdo tiesumo jam ne kartą tekdavo ir nukentėti, bet jis dėl to nesisielodavo.“ (P. 43)

Pedagogas Mykolas Radzevičius

„Balčikonis prašmatnia apranga nepasižymėjo, bet labai švariai ir tvarkingai nešiodavo. Buvo vegetaras, negėrė alkoholinių gėrimų, nerūkė. Kol galėjo, pats vairuodavo mašiną, vėliau turėjo vairuotoją.“ (P. 56)

Pedagogas, Panevėžio mokytojų seminarijos auklėtinis Juozapas Žilvitis

„Per penkerius mokymosi metus teko pažinti savo direktorių ir lietuvių kalbos mokytoją iš arčiau, matyti kaip auklėtoją, o svarbiausia – kaip žmogų. […] Atsimenu jo lietuvių kalbos metodikos ir praktikos pamokas. Reikalavimai būdavo paprasti: logiškai mąstyti, kad mūsų rašiniuose būtų daugiau turinio, o mažiau žodžių, kad mokėtume taisyklingai skaityti ir suglaustai gebėtume atpasakoti turinį. Nesivaikyti mokytojo darbe naujovių, bet remtis tais metodais, kurie iš seno davė ir duoda gerų rezultatų. Skatindavo sekti pedagoginę literatūrą, bet liepdavo kritiškai žiūrėti į kiekvieną mokymo ir auklėjimo naujovę ir netaikyti tuoj karštai praktikoje“. (P. 70)

Kalbininkas Kazys Pakalka

„Nemėgo švęsti savo jubiliejų, nenorėdavo fotografuotis. Švęsdavo vardo dieną. […] Mėgdavo pasiklausyti lietuvių liaudies dainų ir šiaip iškalbingų pasakotojų. Ir pats papasakodavo iš savo gyvenimo, pajuokaudavo. Keletą jo pasakojimų ir dabar atsimenu. […] Panevėžyje jo jaunystės laikais viešose vietose lietuviškai nešnekėję. Visi klausęsi nustebę, kai jis su kitais gatvėje pradėjęs lietuviškai kalbėti. Peterburge studijuodamas, nešiojęs ankštus batus. Kartą taip nutrynę kojas, kad tekę samdytis vežiką. Nuo to laiko nešiojąs batus numeriu didesnius…“ (P. 124)

Kalbininkas, vertėjas Algirdas Sabaliauskas

„Apskritai profesorius mažiau mėgo pasakoti negu kitus klausinėti. Turbūt dažniausiai jo kalboje vartojami posakiai buvo: „Tamsta užrašyk“ ir „Kaip jūsų krašte sako?“ Jau mirties patale, iš deguonies pagalvėlės kvėpuodamas, išgirdęs kad slaugytojai nevienodai taria žodžio „deguonis“ kilmininką, profesorius prašė paimti jo redaguoto akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ antrąjį tomą ir patikrinti kuri šio žodžio forma dažnesnė ir teiktinesnė…“ (P. 130)

Pedagogas Olijardas Vištakis

„Tiesoje“ dirbę studentai žurnalistai pasakojo, kad profesorius Balčikonis redaktoriui Zimanui atsiųsdavęs beveik kiekvieną subraukytą laikraščio numerį. Taip žurnalistus mokė kalbos.

Žinojome, kad profesorius mūsų kartą laikė beviltiška, nes tik mokslo neragavę piemenys, jo įsitikinimu, mokėjo lietuviškai. O dauguma mūsų buvo iš miestų ir miestelių. […] Todėl pasitaikydavo aštrokų profesoriaus pasiūlymų. Kursu vyresniam Algimantui Baltakiui siūlyta „važiuoti į savo Šančius ir mokytis šoferiu“. (P. 132)

Filosofas, bibliografas Ipolitas Ledas

„Po kurio laiko profesorius davė mums parašyti rašinį „Vilnius – lituanistikos centras“. Šį tą apie tą centrą žinojom, šį tą parašėm knygiškom, laikraštinėm frazėm, ilgais, inteligentiškais sakiniais, manydami, kad tokia kalba yra gera, pavyzdinė, moksliška. Po savaitės profesorius atnešė mūsų rašinius su daugybe pabraukimų raudonu rašalu. Ir prasidėjo sakinių iš to rašinio taisymas. […] Atrodo, sakinys visai geras, bet profesorius ima klausinėt, ar galima tą mintį pasakyt glausčiau, aiškiau, gyviau – kaip sako žmonės gyvenime, turėdami ką pasakyt. Ir ima aiškėti, kad tie „moksliški“ – negyvi, mediniai – štampai, gremėzdiški sakiniai dažnai tėra neišmanymo, gudravimo, akių dūmimo priemonė. Dori, savo kalbą mokantys ir pašnekovą gerbiantys žmonės taip nekalba ir nerašo.“ (P. 165)

Literatūrologas Juozas Girdzijauskas

„Esama daug įvairių „sąžinių“: žmogaus sąžinė, tautos sąžinė, epochos sąžinė ir t. t. Profesorius Juozas Balčikonis buvo „lietuvių kalbos sąžinė“. Sąžinė nėra neklystanti, bet šiaip ar taip ji saugo žmogaus asmenybę, verčia ją būti pačia savimi, neleidžia jai suirti – taip ir „kalbos sąžinė“ saugo ir gina pačią kalbos esmę, o kartu su ja – ir visokius tautos dvasinius turtus. Profesorius Juozas Balčikonis kaip tik ir buvo toks sąžiningas gimtosios kalbos riteris, paskyręs garbingai tarnybai visą savo netrumpą gyvenimą, blaškęs apsnūdimą, priešinęsis inercijai, vertęs visus budėti ir galvoti, ką ir kaip sakai.

– Pasakyk tamsta, kas negerai, kodėl negerai ir kaip turėtų būti! – tebeskamba ausyse pagrindinis profesoriaus metodikos priesakas.“ (P. 294)

Nuotraukoje – Julijos Žukauskaitės tapytas Juozo Balčikonio portretas. PAVB F115-391

Informaciją parengė
Loreta Dundulienė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyrius