Pristatome fotografo Jono Žitkaus nuotrauką, kurioje įsiamžinusios Panevėžio mokytojų seminarijos bendrabutyje gyvenusios moksleivės. Nuotraukos averse – Panevėžio mokytojų seminarijos 1933 m. absolventės Jadvygos Čepulevičiūtės (stovi 2-a iš kairės) įrašas: „Panevėžio M-jų S-jos bendrabučio valgomajam dežūruojanti grupė. 1933. V.“ Šią ir kitas fotografijas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai dovanojo literatūrologė doc. dr. Dalia Striogaitė, kurios mama Jadvyga Čepulevičiūtė-Striogienė 1929–1933 m. studijavo Panevėžio mokytojų seminarijoje.

Panevėžio mokytojų seminarijos 1925 m. absolventės pedagogės Aleksandros Šilgalytės atsiminimuose „Plačiame gyvenimo vieškelyje“ sužinome, kokiomis sąlygomis besimokydamos seminarijoje gyveno būsimos mokytojos, kaip seminarijos bendrabučio auklėtojos ir vadovės Šv. Kryžiaus ordino vienuolės iš Šveicarijos stengėsi merginas supažindinti su vakarietiška kultūra ir pažangesniu gyvenimo būdu. A. Šilgalytė prisimena: „Trečiajame [bendrabučio] aukšte didelėje salėje stovėjo išrikiuotos lovos, miegamieji buvo dar ir du mažesni kambariai. Gyventi dažniausiai grupuodavo pagal amžių ir kursus. <…> Antrame aukšte buvo du mokymuisi skirti kambariai. Greta jų gyveno seserys [vienuolės], dar viename stovėjo mūsų spintos, už jo – prausykla. Pirmame aukšte buvo įrengta virtuvė ir valgomasis bei kambarys žaidimams ir poilsiui. Gyvenom 40 mergaičių. <…> Tada Panevėžy dar nebuvo vandentiekio, tik vietinė kanalizacija. Gero vandens reikėjo atsinešti iš gręžinio net nuo bažnytėlės. Specialiais kubilais to vandens žmonės veždavosi ir iš kitų miesto rajonų. Jis buvo tyras, mažai kalkių. Vienoms reikėdavo prinešti vandens ir malkų, kitoms po pietų ir vakarienės išplauti indus. <…> Seminarijoje pusryčiams ir vakarienei duodavo stambų gabalą duonos, truputį sviesto ir sūrio. Tiek, kad, tą duonelę susiraikius, užtekdavo tik vienai riekutei. Tada likusią duoną su saldyta arbata reikėdavo kramtyti sausą. Dauguma mergaičių, kilusių iš kaimo, buvo papratusios tų produktų valgyti gausiai, todėl buvo nepatenkintos. Toks davinys jaunoms, dar ir moksleivėms, iš tikrųjų buvo nelabai maistingas, silpnoki ir pietūs“.

Atsiminimų autorė rašo ir apie nuvilnijusią sukilimo bangą, kai mergaitės, ieškodamos išeities, kreipėsi į seminarijos vadovybę dėl maisto nepritekliaus. Būsimos pedagogės neliko neišgirstos ir trūkumų, dėl kurių buvo kreiptasi, ėmė mažėti: „pradėjome lyg daugiau gauti sviesto, pradėta kitaip suraikyti ir duoną, lietuviškesni pasidarė ir pietų patiekalai, be to, jau nebereikėjo bulvių su lupenomis valgyti: jas leisdavo nusilupti ar išvirdavo nuskustas“.