Šiais metais minime kunigo, visuomenės veikėjo Alfonso Lipniūno 120-ąsias gimimo metines.

Alfonsas Lipniūnas gimė 1905 m. kovo 12 d. Talkoniuose (Pasvalio r.). Mokėsi Pumpėnų pradinėje mokykloje.1925 m. baigė Panevėžio berniukų gimnaziją, 1930 m. – Kauno kunigų seminariją. 1930–1935 m. Panevėžio katedros vikaras ir vyskupijos jaunimo direktorius. 1932 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete įgijo teologijos licenciato laipsnį. 1935–1937 m. Lilio universitete (Prancūzija) studijavo socialinius mokslus, 1937–1939 m. studijavo Paryžiaus katalikų institute. 1930–1935 m. – Panevėžio katedros vikaras, Panevėžio vyskupijos jaunimo reikalų direktorius. Vadovavo Panevėžio ateitininkams, angelaičiams, pavasarininkams. Vyriausybei uždraudus jų veiklą, mokyklose pradėjo kurti organizacijas už mokyklos ribų. Kritikavo prieš katalikų veikimą nukreiptą valdžios politiką – už tai jam buvo iškelta 15 bylų, baustas piniginėmis baudomis. Bendradarbiavo periodiniuose leidiniuose, parašė knygas „Penkių valstybių sostinėse“ (1933), „Lauko lelijos“ (1939), iš prancūzų kalbos išvertė A. Huonderio „Baltoji rožė“ (1935), B. Arenso „Paskutinioji pergalė“ (1936).

Nuo 1939 m. – Panevėžio pedagoginio instituto dėstytojas, nuo 1942 m. – Vilniaus kunigų seminarijos sociologijos ir pastoracinės teologijos dėstytojas, Vilniaus universiteto kapelionas. Profesorius (1940). 1939–1943 m. – Vilniaus katedros, Šv. Kazimiero, Šv. Jonų bažnyčių ir Aušros Vartų koplyčios pamokslininkas. Apkaltintas kurstymu prieš okupacinę valdžią, 1943 m. kovo 17 d. areštuotas, ištremtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Čia slaptai aukojo Mišias, teikė sakramentus, šelpė ligonius. Mirė Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinių evakuacijos metu 1945 m. kovo 28 d. Pucke (Lenkija). 1989 m. rugsėjo 12 d. monsinjoro Juozapo Antanavičiaus iniciatyva A. Lipniūno palaikai perlaidoti Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros šventoriuje. 2006 m. pradėta Dievo tarno kunigo A. Lipniūno beatifikacijos byla.

Daugiau apie A. Lipniūną skaitykite:
https://paneveziokrastas.pavb.lt/panevezio-sloves-aleja-zymiausieji-krastieciai/lipniunas-alfonsas/
https://paneveziokrastas.pavb.lt/skulptura/kunigo-alfonso-lipniuno-antkapinis-paminklas/

---

Ištrauka iš pedagogės Elenos Gabulaitės atsiminimų:

<…> Aš turėjau laimę pažinti kunigą Alfonsą Lipniūną daugiausia kaip Panevėžio vyskupijos jaunimo direktorių ir vėliau, Vilniuje, kaip akademinio jaunimo dvasios vadą ir kaip Šv. Jonų bažnyčios ir Aušros Vartų koplyčios pamokslininką. Turbūt tik Panevėžio vyskupija turėjo Jaunimo direktoriaus etatą. Matyt, tai vyskupo K. Paltaroko iniciatyva. Jaunimo direktorius vadovavo visam vyskupijos jaunimui – angelaičiams, pavasarininkams, ateitininkams ir kitoms organizacijoms ir buvo jaunimo „spiritus movens“. Jaunimo direktorius privalėjo būti pranašesnis už kitus kunigus – turėjo būti gabus pedagogas, mylėti jaunimą, valdyti žodį. <…> Iš tikrųjų kun. A. Lipniūnas nebuvo toks, kaip visi. Iš savo konfratrų skyrėsi tuo, kad už daugelį geriau valdė žodį ir plunksną. Iš jo pamokslų dvelkė kažkas naujo, pagaunančio dvasią, švento ir kartu labai įdomaus. Jis buvo labai paprastas, kuklus, linksmas ir tarsi spinduliuojantis kažkokiu kilnumu, tiesiog gėriu. Jo drabužiai labai kuklūs, piniginė liesutė, nes visada viskuo dalijosi su kitais. Kažkas yra labai tiksliai pasakęs: „jam kiekvienas žmogus buvo savas.“ Ypač dosnus buvo moksleiviams, studentams: pats kilęs iš neturtingos šeimos, mokėjo suprasti ir užjausti mokslo siekiančius vaikus, kurie po kelis kilometrus  kasdien pėsti traukdavo mokyklon, o žiemos metu kelis mėnesius pusalkaniai gyvendavo pas kokias nors davatkėles. „Siekime, jaunime, mokslo bet kokia kaina. Didžiuokimės ir tuo, kad nors esame kilę iš 3 ha ūkio, bet mokytis trokštame. Ir kad mūsų tėveliai, bemoksliai būdami, mokslo reikšmę supranta“, – 1934 m. kalbėjo Ramygalos ateitininkams.

1935 m. rugsėjį jis vyko studijoms į Prancūziją, į Lilį. Didžiulis būrys moksleivių susirinko į Panevėžio katedros kriptą išleisti savo mylimojo vado. Įteikė gražų adresą, turbūt Kazimiero Žoromskio pieštą, nes jis tuo metu  mokėsi Panevėžyje ir buvo ateitininkas. Iš Prancūzijos jis netingėdavo parašyti į „Ateitį“ ar „Ateities spindulius“, pasigėrėdavo panevėžiečių literatų veikla <…>. Labiausiai kun. A. Lipniūnas išpopuliarėjo Vilniuje. Ir šiandien lyg matau ir girdžiu jį Šv. Jonų bažnyčios sakykloje. Sovietmetis. Po jo patriotinio pamokslo studentai užtraukia „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Bažnyčia pilna, nes ją lanko ir tikintys, ir netikintys. <…> Po poros tokių su himnais pamokslų kun. A. Lipniūnas iš vietinės valdžios gauna perspėjimus negiedoti himno. Baigęs pamokslą, prašo negiedoti. Kur ten studentai klausysime! <…> Aušros Vartuose jo pamokslai būdavo daugiau religiniai, asketinio turinio. <…> Apskritai, pamoksluose ar paskaitose kun. A. Lipniūnas buvo principingas, ragino ir kitus tokiais būti. <…> Pakviesdavo retkarčiais pas save veiklesnius studentus, pavaišindavo sumuštiniais, apdovanodavo Laisvės fondui visuomenės suaukotais drabužiais. Mane apdovanojo savo knyga „Penkių valstybių sostinėse“. Užrašė prasmingą užrašą, kurio nusipelniusi nesijaučiau. Beje, knygą išsaugojau, o dedikaciją 1947 metų vieną rudens naktį išplėšiau ir sunaikinau. Išgąsdino gautas perspėjimas: „Pas tave gali būti krata…“. <…> Malonūs būdavo pokalbiai pas kun. A. Lipniūną. Jis buvo palyginti atviras, daug ką pasakodavo, ko kitur negirdėsi. Ramino, kad vokiečių okupacija jau nebe ilgalaikė: „Jau turiu paruošęs pamokslą, kurį pasakysiu, kai jie išeis“. Deja, deja… Po metų visą Lietuvą apskriejo skaudi žinia: „Areštuotas ir išvežtas kun. A. Lipniūnas, B. Sruoga, kun. S. Yla ir daugelis kitų. Buvom pritrenkti. <…> Po kurio laiko kai kas pradėjo gauti iš išvežtųjų laiškelių. Reikėjo rašyti vokiškai. Vieną kun. A. Lipniūno laišką, rašytą Emilijai Šešeikaitei-Mackevičienei, teko skaityti ir man. Kaip ir laisvėje, kunigas buvo optimistas, sveikino visus ir liepė nenusiminti. Siųsti kaliniams buvo galima tiesiog miniatiūrinio kiekio siuntinėlius. Mackevičiai pasiuntė jam keletą siuntinėlių. Po kurio laiko siuntinėliai grįžo su prierašu, kad adresaas nesurastas… Korespondencija amžinai nutrūko…

Gabulaitė, Elena. Aš mačiau gyvą šventąjį: [rankraštis]. 1989 m. PAVB, Elenos Gabulaitės fondas F9-651

---

Ištrauka iš Pasvalio aukštesniosios komercijos mokyklos buvusios moksleivės Elzės Rauduvaitės atsiminimų:

<…> Mokykloje buvo didelis būrys ateitininkų organizacijos narių. <…> Mes labai laukdavome atvykstant kunigo Lipnicko. Prieš tą dieną gražiai išsiprosidavome uniformas, užsidėdavome pačius geriausius kalnieriukus, gerai nusivalydavome kad ir prastus batus, nes žinojome, kad kun. Lipnickas labai nemėgsta apsileidėlių <…>. Kun. Lipnickas atvykdavo daugiausia atlaidų dienomis, bet dažnai ir eilinį sekmadienį atsirasdavo. Apie tai sužinodavo plati apylinkė ir bažnyčia užsikimšdavo, kad nė uodui nosies nebuvo kur įkišti. Visi norėjo išgirsti jo pamokslą. O pamokslai buvo be galo įdomūs ir turiningi, labai aktualūs … <…> Kiekvieną pamokslą pradėdavo su gudria šypsenėle veide ir žodžiais: „Mieli broliai ir seserys Kristuje“. O tada plūsdavo žodžiai savaime iš jo vidaus. Jis nenaudojo jokių popieriukų, jokių knygelių, nes tai jam buvo svetima, jis išsakydavo pats save: apie Dievą, esantį šalia žmogaus, apie gailestingą ir gelbstinčią Jo ranką, apie žmogaus taką ir šunkelį. <…> Be gailesčio ir baimės pliekdavo valdžios negerus darbus, ateitininkų persekiojimą. Visam gyvenimui įsiminė jo mintis, kad tikėjimas yra druska, kurios ateity gali Lietuvoje pritrūkti. Kai dabar pagalvoji, kad tie jo pamokslai buvo pranašiški. Visiems liepdavo telktis aplink Kristų, tikrąjį Karalių ir einant pro kryžių pakelėj pakelti kepurę. Baigęs pamokslą vėl nusišypsodavo ir pasakęs Amen, išlipdavo iš sakyklos toks mažas, nusižeminęs ir suklupdavo prieš didįjį altorių, lyg angelas, atlikęs Viešpaties jam paskirtą darbą. <…> Po pamokslo, paprastai, eidavo į kleboniją, pietų kartu su mokyklos kapelionu kun. Stašiu. Pavakary būdavo ateitininkų susirinkimas. Pirmiausia su kiekvienu moksleiviu pasisveikindavo, paklausdavo, kaip jam sekasi mokslas, ar sveiki jo tėvai, liepdavo neapleisti nė vienos pamokos, padėti vieni kitiems, pasidalinti savo gabumais su silpniau besimokančiais, gink Dieve, nepavydėti vieni kitiems, nes pavydas – tai sielos nuodai ir jis veda į šunkelius. Jei tau gerai sekasi, nesididžiuok, nes tu privalai pasidalyti savo laime su draugu. Tik tada būsi laimingas.

Nė karto nebuvo, kad jis nepapasakotų, ką jis veikė nuo paskutinio susitikimo iki šiol. <…> Beveik visada prie tokių pokalbių būdavo valandėlė, kai jis mums pasiūlydavo ko nors išmokti. Pavyzdžiui, jis kalbėdavo, kad ateitininkai privalo išmokti gerai kalbėti, nebijoti išstoti prieš publiką. <…> Būdavo labai smagūs tie susirinkimai ir mes juos uoliai lankydavome. Iš jų išėję jausdavomės sustiprėję dvasiniai.

Rauduvaitė. Elzė. Kunigas Alfonsas Lipniūnas mano atminty: [rankraštis]. 1996 m. PAVB, Elenos Gabulaitės fondas F9-240

Galerijoje – fotografijos, ekslibrisai ir knygos iš Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriuje saugomų fondų: Elenos Gabulaitės fondo F9, Onos Dailidonytės fondo F 140, Henriko Mazūro fondo F90, Povilo Šiaučiūno fondo F25, Aleksandros Šilgalytės fondo F80, Juozapo Antanavičiaus fondo F147, Panevėžio vyskupijos ateitininkų organizacijos fondo F69, Pavienių rankraščių fondo F8, bibliotekos skaitmeninio archyvo ir retų knygų fondo.

Kviečiame domėtis.

Informaciją parengė
Sigita Marcinkevičienė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyrius