Lietuviškos spaudos draudimas susijęs su Rusijos imperijos tautine politika, siekusia surusinti imperijos vakarų pakraščiuose gyvenančias tautas. Viena iš rusifikacijos priemonių buvo Rusijos vidaus reikalų ministro Piotr Valujev 1865 m. rugsėjo 23 (spalio 5) d. aplinkraštis Nr. 141, kuris įpareigojo Šiaurės Vakarų krašto gubernatorius uždrausti spausdinti, įvežti ir platinti visus leidinius „lotyniškomis-lenkiškomis“ raidėmis. Šis raštas nebuvo juridiškai įformintas ir įrašytas į Rusijos imperijos įstatymų kodeksą, tačiau turėjo didžiausią praktinę galią lietuviškos spaudos persekiojimui 40 metų. Visi aplinkraščiai žandarams bei kitiems administracijos pareigūnams rėmėsi būtent juo, o gausiausiai aplinkraščius leido Kauno gubernatorius, nes jis susidūrė su didžiausiu lietuvių spaudos antplūdžiu.

Spaudos draudimo metais labiausiai paplitusi buvo religinių knygų autoriaus bei rengėjo, lietuvių vertėjo, leidėjo, knygnešio Serafino Lauryno Kušeliausko parengta ir išleista maldaknygė „Auksa altorius, arba Šaltinis dangiškų skarbų“ (1879 m.). Tikintieji laikėsi savo tikėjimo ir kalbos, ignoruodami carinę spaudą kirilica. Malda lietuviškai buvo būdas išsaugoti kalbą ir kultūrą. Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos retų knygų fonde saugomi du šios maldaknygės leidimai su nurodytais skelbimo metais – 1879. Tai yra kontrafakcijos, kurių tikrieji skelbimo metai – 1891 ir 1892.

Apie šią maldaknygę lietuvių visuomenės veikėjas, kultūros istorikas, bibliografas, teisininkas, publicistas Vaclovas Biržiška straipsnyje „Lietuvių Golgota“, publikuotame žurnalo „Mūsų žinynas“ 1921 m. Nr. 2, rašė [autoriaus kalba netaisyta – I. Mažylytė]:

„Panevėžio apskrity žandarai specializavosi „Aukso Altoriaus“ iš žmonių atiminėjime, žmonėms iš bažnyčios išeinant ar net pačiose bažnyčiose.

Tas darbas buvo jau prasiplatinęs, kad vyskupas Valančius 1869 m. liepos 28 d. turėjęs kreiptis į Kauno gubernatorių tam tikru protestu, kuriame nurodęs, jog kai kuriuose Panevėžio apskričio vietose tūkstantininkai su žandarais, važinėdami po kaimus ir bažnyčias šventomis dienomis, atima iš žmonių lietuvių maldaknyges ir net ražančius, ir pabrėžęs tokią valdžios atstovų žingsnių neteisėtumą, prašęs gubernatoriaus sustabdyti tokį žmonių tikybinių jausmų užgauliojimą (Kauno gubernatoriaus raštinės byla 1869 m. Nr. 91). Žinoma, iš to protesto nieko neišėjo.

1869 m. birželio m. atimta žandarų „Aukso Altoriai“ iš Gulbinų valsčiaus Andriaus Kaladžio ir Onos Baliukienės, iš Pumpėnų valsčiaus Jono Veršickio, Maldačenų val. Mykolo Tytaus, Panevėžio miesto Justino Venckevičiaus ir Jono Norvanto, Paškėnų val. Antano Juzėno, Jono Verneckio, Rapolo Kondratavičiaus, Grigo Raudilos, Kazimiero Vaitkaus, Kazimiero Steponavičiaus, Vinco Dulevičiaus, Stasio Mošdužio ir Jurgio Gudelio; iš Mortos Grigaliunaitės, Paulinos Kadinaitės ir Cecilijos Valukaitienės; iš Bonifacijaus Pašaučio, Dominikos Bielskienės; kiek vėliau Linkuvoj atima du egzempliorius A. Al. ir 8 egzemplioriai „Kalvarijos“.

Ukmergės apskrityje Kupiškyje atimta iš Vabalninkų miesčionės Jono Lovčkos 25 lietuviškos ir lenkiškos knygutės. 10 gruodžio pas Pumpėnų val., Baltakarčių kaimo Juozą Plačelį rasta knygutė „Gromata apskrita“, kurios platinime žandarai įtardavo Palėvenės vienuolyno kunigus, bet kratydami juos nieko nerado.

1870 m. knygų ieškojimo ūpas par žandarus ir policiją kiek atslūgo, bent tais metais turime žymiai mažiau tuo reikalu oficialinių žinių.ׅ“

Informaciją parengė
Ilona Mažylytė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyrius