„Nešęs velnias akmenį, didumo kaip gryčios, ir sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčios…“ – tai eilutės iš Antano Baranausko apdainuoto „Anykščių šilelio“. Nesunku atspėti, apie kokį objektą, apipintą mitais ir legendomis, rašė lietuvių klasikas. Taip, tai eilutės apie Puntuko akmenį.

Puntuko akmuo, prieš 14–20 tūkstančių metų atneštas slenkančių ledynų iš Skandinavijos, stūkso Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinyje, Šventosios upės kairiajame krante, apie šešis kilometrus į pietus nuo Anykščių. Antrasis pagal dydį riedulys Lietuvoje yra beveik šešių metrų aukščio, daugiau kaip septynių metrų ilgio ir pločio ir sveria 265 tonas.

Visais laikais prie Puntuko traukė minios žmonių. Ne išimtis ir panevėžiečiai. Tarpukariu dažniausi Puntuko lankytojai būdavo Panevėžio pradžios mokyklų moksleiviai, gimnazistai, Panevėžio mokytojų seminarijos auklėtiniai, jaunimo katalikiškų organizacijų atstovai, dvasininkai ir kiti.

Kai XX a. 4 deš. Anykščiams buvo suteiktas kurorto statusas, Puntuko akmuo tapo dar labiau žinomas ir lankomas. Anykščių kraštą populiarino ir intensyvėjanti turizmo informacijos sklaida to meto spaudoje. 1935 m. liepos 2 d. „Lietuvos žiniose“ apie Anykščių kurortą rašoma: „<…> Susisiekimas patogus: autobusai eina į Kauną ir Panevėžį kasdien, be to, geležinkelyje dabar įvedė automatricas, kuriomis į pusantros valandos galima atvažiuoti iš Panevėžio į Anykščius. <…> Labai puikus kampelis, ir vertas, kad jį žmonės pažintų <…>.“ Tiesa, būta ir kritikos strėlių. Laikraštyje „Panevėžio garsas“ (1937 07 24) žinutėje „Kai kas sūresnio apie Anykščius“ pateikiami Panevėžio katedros choristų, apsilankiusių Anykščiuose, įspūdžiai ir pastebėjimai: „Anykščius per vasarą aplanko daug ekskursijų, kurių tarpe ir užsieniečių užkliūva. Visi stebisi tuo gamtos stebuklu – Puntuku, grožėjasi didingais Storių kalnais, akimis ieško, kas daugiau pamatys bažnyčių bokštų… Bet ne vienas nustemba, kodėl nei pas Puntuką, nei pas Storių kalnus nėra jokių informacijų, kas sudarytų ekskursantui bent kokį vaizdą apie matomas prieš akis gamtos grožybes. Kodėl gi negalėtų būti palei Puntuką lenta, kur būtų bent apytikriai išdėstytas akmens plotas, svoris, net kokia legenda apie jį. Juk tas nedaug kaštuotų ir būtų ekskursantams geras šaltinis daugiau ką sužinoti apie tą tikrai vertą dėmesio akmenį, negu jį tik pamatyti. Arba dėl paties akmens suradimo. Gerai, kad važiuoji iš Anykščių su vadovais, tai visuomet surandi, bet jeigu taip, pavyzdžiui, dviračiu važiuoji, ar pėsčias keliauji, visai nežinodamas, kur kas yra, ir randi užrašą „Puntukas“. Bet kur tas Puntukas, juk nuo vieškelio jis nematyti. Ir eini į vienkiemį klausti gyventojų. Argi negalėtų Puntuko link prikalti lentelę, jeigu ne su atatinkamais žodžiais, tai bent su strėle… ir uždavinys būtų išspręstas <…>.“

Pristatome fotografiją, kurioje prie Puntuko akmens nuosavu automobiliu atvykę pozuoja entuziastingi keliautojai panevėžiečiai – inžinierius, visuomenininkas Juozas Barisas su žmona mokytoja Sofija Barisiene ir kunigu Augustinu Liepiniu.

Vasara įgauna pagreitį. Aplankykime Anykščius!