Minėdami pirmojo Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko 150-ąsias gimimo metines, pristatome fotografo J. Pauros nuotrauką, kurioje įamžintas vyskupo K. Paltaroko sutikimas prie miesto ribos jo ingreso dieną. Kitoje nuotraukos pusėje K. Paltaroko ranka įrašyta: „Ingresas Panevėžyje“.

1926 m. įkūrus savarankišką Lietuvos bažnytinę provinciją, Šventasis Sostas paskyrė vyskupus naujai sudarytoms vyskupijoms. Panevėžio vyskupiją valdyti pakviestas Lietuvos universiteto Kaune Teologijos-filosofijos fakulteto pastoralinės teologijos profesorius, Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninkas Kazimieras Paltarokas, vyskupu konsekruotas Kauno arkikatedroje 1926 m. gegužės 2 d.

1926 m. gegužės 30 d. Panevėžio Šv. Stanislovo koplyčioje įvyko vyskupo K. Paltaroko ingresas.

Ingreso išvakarėse atvykęs į Ramygalą ir ten pernakvojęs, gegužės 30-osios rytą vyskupas K. Paltarokas su palyda pajudėjo Panevėžio link. Štai kaip šią svarbią gegužės 30 dieną, reikšmingą tiek jam pačiam, tiek visiems Panevėžio vyskupijos tikintiesiems, prisimena pats vyskupas Kazimieras Paltarokas:

„<…> Ingreso diena prasidėjo pusėj aštuntos pajudėjus iš Ramygalos, per vartų eiles vieškelyje prie visų kaimų. Pirmieji panevėžiečiai sutiko prie Uliūnų: apskrities viršininkas p. Rozmanas ir policijos vadas p. Kregždė – kalvinas. Ties Lepšiais pasitiko Panevėžio įgulos artilerijos raitelių būrys… Pirmuosiuose miesto vartuose, kurių buvo devyni, sutiko su duona ir druska Panevėžio miesto valdyba su p. burmistru Chodakausku priešakyje.

Prasidėjo bažnytinė procesija miesto gatvėmis, kurių namai buvo papuošti vėliavomis, tvoros – gėlėmis; tarp išrikiuotų karių špalerių, giedant chorams pakaitomis su orkestrais, – kunigų, atvykusių maldininkų, organizacijų didžiulės minios… Laiminau panevėžiečius, stovinčius šaligatviuose, širdyje kartodamas: „Ne man, ne man, Viešpatie, o Tavo vardui tebūnie garbė“.

Būsimos katedros šventoriuje sutiko p. p. Karkos ir Paulausko chorai, kuriems pritarė moksleivių simfoninis orkestras. Ingreso ceremonijos ir pamaldos atliktos lauke prie laikinosios koplyčios. Dangaus skliautai sudarė Kristaus Karaliaus katedrą. Kan. Juozapas Stakauskas perskaitė lotyniškai Pijaus XI raštus apie Panevėžio vyskupijos įsteigimą ir metropolijos kapitulos kan. Kazimiero Paltaroko paskyrimą jos vyskupu.

Panevėžio dekanas kun. Jonas Maciejauskas lietuviškai pasveikino dvasiškijos ir tikinčiųjų vardu, reiškė padėką Šventajam Tėvui už vyskupijos Panevėžyje įsteigimą, apgailestavo, kad miestas dar nėra tinkamai pasiruošęs priimti savo Ganytoją, nes katedra vos tik pradėta statyti; rūmai dar nebaigti remontuoti; visiškai nėra namų vyskupijos kurijai… Bet dieceziečių meilė ir vienybė, kuriomis sutinkamas vyskupas, tuos trūkumus greit pašalins…

Kreipiausi į kunigus, prašydamas pagalbos atlikti sunkiam Ganytojo darbui, atsidėjus einant savo pareigas, rodant gražų pavyzdį kaip privačiame savo gyvenime, taip bažnytiniame ir visuomeniniame veikime. <…> Po to buvo perskaityta popiežiaus bulė lietuviškai. <…> Atlikau pirmą pontifikalinę sumą, per kurią giedojo mišrus jungtinis choras ir dūdavo 4 pėstininkų Karaliaus Mindaugo pulko dūdų orkestras.

Po sumos klebonijoje prisistatė kai kurios Panevėžio vyskupijos organizacijos, įteikė gražius adresus <…>. 15 val. mokytojų seminarijoje buvo blaivūs pietūs; juose dalyvavo dvasiškijos, valdžios, kariuomenės, organizacijų atstovai, keletas Kauno draugų – apie pusantro šimto žmonių. <…> Ingreso dieną baigiau pusė dešimtos prakalba pavasarininkų konferencijai ir jos dalyvių palaiminimu parapijos bažnyčioje. Daug žmogus gali pakelti, kai reikia, bet šitokios dienos nebenorėčiau pergyventi. <…>“ (Paltarokas, Kazimieras. Panevėžyje // Gyvenimo bruožai: atsiminimai. Vilnius, 2005. P. 98–99)