Rubrikoje „Kraštiečiai knygose“ kviečiame skaityti menotyrininkės R. Rachlevičiūtės parengtą knygą apie vieną ryškiausių Panevėžio menininkų – „Stasys Petrauskas (1950–2010): Panevėžio Bitlas“ (2015). Leidinyje pateikiami Panevėžio legenda tapusio dailininko artimųjų bei draugų  prisiminimai, nuotraukos ir kita dokumentinė medžiaga iš Petrauskų šeimos archyvo. Publikuojamos dailininko tapybos darbų, skulptūrų, piešinių reprodukcijos.

Pateikiame keletą ištraukų iš prisiminimų apie menininką.

Lukas Petrauskas

Manęs dažnai teiraudavosi: „Kaip tau su tokiu tėvu?“ Vieni klausdavo žavėdamiesi jo nežabojama laisve, maištu, kūryba, išskirtinumu, intuicija. Kiti – su užuojauta, kaip šeimoje gali būti toks laisvamanis, daug laiko leidžiantis su draugais, švaistantis pinigus, gyvenantis šia diena. Treti – su sarkazmu: kaip galima taip nepraktiškai gyventi? Kaip galima atgimimo metais nesivaikyti pinigų, kai jais lyja? Kaip galima per eilinį balių prisidegti cigaretę rečiausiu smetoniškos Lietuvos pašto ženklu?

Ką galima į tai atsakyti? Jis tiesiog toks. Vienintelis. Ir nematau reikalo jį su kuo nors lyginti. (P. 26)

Laima Guobienė

Stasio Petrausko darbų parodoje Panevėžyje […] išvydau be galo sužavėjusį paveikslą. Tai buvo didžiulis Motinos atvaizdas. Nugrimzdau į tolimą praeitį – į menininko mokyklinius metus. Ir lyg gyva prieš akis iškilo šviesi, spinduliuojanti išmintimi ir meile savo sūnui paprasta moteris. Įspūdingas menininko darbas – tai begalinė padėka ir pagarba pačiam brangiausiam žmogui. […] Stasys buvo mano mokinys tuomet naujoje gražioje VI vidurinėje mokykloje. […] Menu jį sėdintį paskutiniame suole, svajonėse paskendusį šviesiaplaukį paauglį, kuris gyveno savame pasaulyje – vis piešdavo ir piešdavo. […] Klasėje jo lyg ir nebuvo. Pakviestas prie lentos tylėdavo, neištardavo nė žodžio. Rašydavo su daugybe klaidų… (P. 59).

Valerijonas Baublys

Pas Stasį atvedė labai turtingą Panevėžio milijonierių, kuris statydavo namus, parduodavo ir mėgdavo tuo pasigirti. Stasys tokių žmonių labai nemėgo. Lankytojas paprašė nutapyti jo portretą su šarvais. Bitlui iš karto sugedo nuotaika: gerai, nutapysiu su auksiniais šarvais, bet vietoj snukio bus plyta…“ (P. 62)

Kazys Saja

Pradėsiu nuo labai keisto nutikimo. Vieną vasarą kaime prabudęs kažkodėl ėmiau galvoti apie Stasį. Dėlioti prisiminimus, skaičiuoti, kiek jam dabar galėtų būti metų, kada mudu susipažinom… O ryte mobiliajame radau pranešimą, kad Staselio jau nebėra. […] Jis buvo vienas pačių įdomiausių, pačių mįslingiausių žmonių, kuriuos sutikau savo gyvenime. „Išeidamas“, kaip dabar sakoma, jis dar surado mane Dzūkijos kaime ir pažadinęs pasakė „sudie“. (P. 36, 38)

Informaciją parengė
Loreta Dundulienė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyrius