Ši fotografija biblioteką pasiekė neseniai – ją rankraštynui padovanojo bibliotekos bičiulis vilnietis Gytis Daukas. Fotografijoje – grupė Panevėžio mokytojų seminarijos absolventų su buvusiu seminarijos direktoriumi, lietuvių kalbos ir metodikos dėstytoju Juozu Balčikoniu, seminarijoje dirbusiu 1919–1924 m. Fotografijos autorius – Panevėžio mokytojų seminarijos I laidos (1925 m.) absolventas Napalys Grigas – turėjęs kalbininko gyslelę, buvęs vienas stropiausių J. Balčikonio mokinių, kurį J. Balčikonis 1930 m. pakvietė dirbti didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ redakcijos sekretoriumi. Spėjame, kad fotografija daryta 1930-aisiais, liepos 5–6 d., seminarijos absolventų ir mokytojų susitikimo proga.

Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo Panevėžio švietimo ir kultūriniame sąjūdyje svarbų vaidmenį atliko mokyklos ir jose susitelkę pedagogai. Panevėžyje J. Balčikonis daugiausia prisidėjo prie mokytojų seminarijos kuriamųjų darbų, subūrė stiprų pedagogų kolektyvą, rūpinosi kolegų ir seminaristų socialiniais reikalais, dalykine kvalifikacija. Reiklumas ir nuoširdus rūpestis pelnė jam mokinių pagarbą. Ypač su J. Balčikoniu susigyveno seminarijos pirmosios laidos – 1925 metų –absolventai. Nors tuo metu J. Balčikonis jau buvo išvykęs dėstyti lietuvių kalbos bendrojo kurso į Kauno universitetą, jis dalyvavo seminarijos I laidos absolventų išleistuvėse; vėliau jie dažnai susitikdavo ir kartu minėdavo seminarijos baigimo sukaktis.

Šios fotografijos autorius žodynininkas Napalys Grigas prisiminimuose rašė: „seminarijoje jis [Juozas Balčikonis] man buvo ne tik geras mokytojas, bet ir beveik tėvas, visur padėjęs, kur tik buvau reikalingas pagalbos. Kiek žinau, tos pačios nuomonės apie jį yra beveik visi jo buvę mokiniai“.

Fotografijoje įsiamžinusi Julija Žukauskaitė (iš kairės 3-ia) prisiminimuose rašė: „<…> Kadangi tas kursas, kuriame mokiausi, buvo pirmas baigiamasis (Panevėžio mokytojų seminarijos I laida), tai ir Balčikonis prie jo buvo labiausiai prisirišęs. Juk jis pats telkė ne tik mokytojus, bet ir mokinius. Jam rūpėjo ne tik mokslas, bet ir mokinių buitis: beturčiams išrūpino pašalpas, skyrė kambarius su virtuve iš seminarijos patalpų. Ryšių su buvusiais mokiniais nenutraukė ir vėliau. Buvę mokiniai – jau mokytojai – gaudavo iš jo tam tikromis progomis ir pasveikinimų, o dažniausiai jis prašydavo patikrinti kokio nors žodžio vartojimą. <…> Kviečiamas dėstyti lietuvių kalbą Kauno universitete Balčikonis išvyko iš Panevėžio 1924 metais. Bet jo mokiniai, mokomi nuo pat I rengiamosios klasės, po metų (1925) baigė Panevėžio mokytojų seminariją. Tai buvo pirmoji laida, ir Balčikonis atvyko į išleistuves. Per išleistuvių iškilmes buvo išklausyta gražių linkėjimų ir susitarta visiems susitikti vėl čia pat po dešimties metų. Pasižadėjome ir pasirašėme, kad atvyksime 1935 metais. Ta dešimtis metų netruko praeiti. Beveik visi dirbo mokykloje, todėl birželio pabaigoje buvo laisvi, ir tų metų birželio 30 dieną mus sutiko Panevėžio mokytojų seminarijos direktorius J. Jankevičius, jau baltutėlis, pražilęs, ir kartu su juo mūsų laukiantis Balčikonis. Čia jis buvo centras, apie kurį mes visi sukomės. Išvaikščiojome žymesnes Panevėžio apylinkėje tas vietas, kur rengdavome mokslo metais pavasario gegužines. Visa tai buvo taip miela ir malonu, kad tarėmės ir toliau visiems rinktis po 10 ar 15 metų. Bet Balčikonis patarė nelaukti tiek metų. Todėl paklausėme patarimo ir susitarėme susitikti po penkerių metų. Bet atėjo neramūs laikai. Viską suardė Antrasis pasaulinis karas, žiaurios politinės permainos. <…>“

J. Balčikonis įnešė žymų indėlį į lietuvių kalbotyrą kaip žodynininkas, kalbos istorikas, dialektologas, gramatikos specialistas, vietovardžių tyrinėtojas, tautosakininkas, kalbos grynumo puoselėtojas, daugiausiai nusipelnęs lietuvių leksikografijai. J. Balčikonio atsidavimas darbui, jo taikyti pedagoginės veiklos metodai davė akivaizdžių rezultatų – nemažai Panevėžio mokytojų seminarijos absolventų vėliau tapo žinomais kalbininkais ir lituanistikos specialistais.