Minėdami kalbininkės, pedagogės, humanitarinių mokslų daktarės, docentės Julijos Žukauskaitės 120-ąsias gimimo metines, prisimename jos studijas, pedagoginę veiklą ir vėlesnį akademinį kelią, kurio formavimuisi didelę įtaką turėjo studijų metais Panevėžio mokytojų seminarijoje sutiktas žymusis kalbininkas Juozas Balčikonis.                      

J. Žukauskaitės tėvas Kazimieras Žukauskas, kilęs iš Kaniūkų kaimo (Tytuvėnų parapija, Kelmės valsčius), XX a. pradžioje gyveno ir dirbo Mintaujoje (Latvija), tiesė Libavos–Mintaujos (Liepojos–Jelgavos) geležinkelį. Mintaujoje susipažino su  Veronika Dambrauskaite, kilusia iš Stetiškių (Panevėžio r.). 1905 m. jie susituokė, išvyko gyventi į Tukumą (Latvija). 1906 m. balandžio 3 d. Tukume pasaulį išvydo K. Ir V. Žukauskų dukra Julija Žukauskaitė. Dėl Pirmojo pasaulinio karo įvykių šeimai nuolat teko keisti gyvenamąją vietą. Pradžios mokyklą J. Žukauskaitė baigė Syčevkoje (Rusija), o pirmąją gimnazijos klasę pradėjo lankyti Felino mieste Estijoje (dabar – Viljandi). Po metų, 1917 m. mokykla persikėlė į Piatigorską (Rusija), tad penkerių metų gimnazijos kursą J. Žukauskaitė baigė Piatigorske. Šiame Rusijos mieste Žukauskai gyveno iki 1921 m. Negavę valdžios leidimo apsigyventi Mintaujoje, 1921 m. vasarą Žukauskai grįžo į Lietuvą, apsigyveno motinos gimtinėje Panevėžyje. 1921 m. rudenį J. Žukauskaitė pradėjo mokytis Panevėžio mokytojų seminarijoje, kurią baigė 1925 m. Pažintis su seminarijos direktoriaus pareigas ėjusiu ir lietuvių kalbą dėsčiusiu Juozu Balčikoniu turėjo lemiamos reikšmės jos tolesniam profesiniam keliui. Vėliau J. Žukauskaitė tapo profesoriaus studente, o dar vėliau – ir jo bendradarbe.

Baigusi Panevėžio mokytojų seminariją, J. Žukauskaitė dirbo mokytoja įvairiose Lietuvos mokyklose: teko mokytojauti Sedoje (1925–1929), Giedraičiuose (Molėtų r., 1929–1930), Jonavoje (1930–1932), Gegužinėje (Kaišiadorių r., 1933–1934), Pakalniškiuose (Radviliškio r., 1937), Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje (1938–1939), vokiečiams okupavus Klaipėdą – Palangoje  (1939–1940). 1940 m. vasarą J. Žukauskaitė Palangoje baigė lietuvių kalbos mokytojų kursus ir išvyko į Vilnių, turėdama svajonę studijuoti Vilniaus universitete. Kad galėtų išgyventi, J. Žukauskaitė dirbo mokykloje ir kartu mokėsi universitete. Nuo 1940-ųjų iki 1951-ųjų mokytojavo Vilniaus I ir II vidurinėse mokyklose, dėstė matematiką. 1941–1946 m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. 1947 m. buvo pakviesta į universitetą dėstyti lietuvių kalbos. Skaitė dabartinės lietuvių kalbos, kalbos kultūros, kalbotyros įvado, lietuvių kalbos ir literatūros dėstymo metodikos paskaitas, vadovavo studentų pedagoginei praktikai, buvo stojamųjų egzaminų komisijos narė, egzaminų rašinių vertintoja. Įsitraukė į mokslinę veiklą, gilino žinias aspirantūroje. 1962 m. Vilniaus universitete  apgynė filologijos mokslų disertaciją „Prijungiamųjų jungtukų vartojimas literatūrinėje lietuvių kalboje“ (darbo vadovas K. Ulvydas). 1968 m. J. Žukauskaitei suteiktas docentės vardas (mokslo laipsnis nostrifikuotas 1993 m. balandžio 30 d.). Universitete docentė dirbo iki 1986 mokslo metų pabaigos.

J. Žukauskaitė parengė mokymo priemonę studentams neakivaizdininkams „Jungtukas ir jo išskyrimo iš kitų tarnybinių kalbos dalių kriterijai“ (1967), rašė straipsnius kalbos kultūros, lietuvių kalbos dėstymo metodikos klausimais. J. Žukauskaitė – „Akademinės lietuvių kalbos gramatikos“ (T. 2, 1971) viena autorių (parašė skyrių apie jungtukus). Su J. Palioniu parengė J. Bretkūno „Rinktinius raštus“ (1983).

1989-aisiais J. Žukauskaitė sugrįžo į Panevėžį. Čia gyvendama bendravo su sesers Liucijos Žilėnienės šeima, sekė lituanistinę ir kultūrinę spaudą, buvo aktyvi Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos skaitytoja.

J. Žukauskaitė mirė 2002 m. gegužės 14 d. Palaidota Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse.

Po J. Žukauskaitės mirties jos rankraštinio palikimo dalį Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai perdavė docentės dukterėčia Dalia Juškienė. Julijos Žukauskaitės fonde F115 – J. Žukauskaitės mokslo metų, tarnybinės veiklos dokumentai, straipsnių paruošiamoji medžiaga, laiškai, sveikinimai, atsiminimai, fotografijos ir kita medžiaga.

Ištraukos iš J. Žukauskaitės laiškų kalbininkei Danutei Tarvydaitei

Vienas mano rūpesčių – tai mūsų kalbos taisymo raštuose ir kalboje vajus. Juk dabar kiekviena proga vis kalbama ir rašoma apie klaidas, bet jos vis kartojamos ir kartojamos… O juk daugelį ir leksikos, ir gramatikos klaidų taisė ir Jablonskis, ir Balčikonis, ir Ulvydas. Dabar taiso jų mokiniai – jaunimas… O jos, tos klaidos – vis tos pačios. Tik jų spalva kitokia: buvo „rusiškos („bolševikiškos“) klaidos, o dabar „angliškos“ (dažniausiai), tik gražiau vadinamos „svetimybėmis“!.. Juk taip? Taisė tuos pačius dalykus mano mokytojai, vėliau taisiau ir aš, ir su manimi dirbę bendradarbiai, o dabar – jaunimas.

1994 12 11

---

Baigdama dar kartą sakau: teklesti jaunimas! Kad ir nelengvas proto darbininkams šis metas, bet, manau, tai tik laikinai… Man rodos, kad jaunimui visai kas kita dirbti kalbos kultūros darbą dabar, kai jauti, kad tave palaiko visa aplinka, tau pritaria ir dar skatina kuo tiksliau, išsamiau reikšti mintį, įtikimesniais pavyzdžiais remti samprotavimus, ir tu nebijai, kad būsi dviprasmiškai suprastas.

1994 04 30

Gimtoji kalba, 1996, nr. 4, p. 17–18

---

Galerijoje – fotografijos ir leidiniai iš Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriuje saugomo Julijos Žukauskaitės fondo F115, Pavienių rankraščių fondo F8, Elenos Gabulaitės asmeninės bibliotekos.

Informaciją parengė
Sigita Marcinkevičienė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji bibliotekos
Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyrius