1967 m. pavasarį Panevėžio vaikų dailės mokyklos iniciatyva Draugystės alėjoje (dabar – A. Jakšto g.) pirmą kartą susirinko vaikai su spalvotos kreidos dėžutėmis ir anglies gabaliukais. Nuo tada piešinių ant asfalto konkursai pritraukė tūkstančius mažųjų panevėžiečių ir tapo tuo metu vykusių kasmetinių Dailės dienų Panevėžyje dalimi. Juos pamėgo tiek dalyviai, tiek žiūrovai – konkursuose noriai dalyvaudavo dailės ir bendrojo lavinimo mokyklų mokiniai bei vyresnių darželio grupių vaikai.

Vėliau šie konkursai paplito daugelyje miestų.

Dailininkas tapytojas Kazimieras Naruševičius, tuo metu dėstęs Panevėžio vaikų dailės mokykloje ir vienas iš piešinių ant asfalto konkurso iniciatorių, interviu žurnalistei V. Bielskytei prisiminė pirmąjį konkursą: „Prisimenu, kaip tąsyk su nuostaba vaikščiojo suaugusieji Draugystės alėja, kurios tamsiai pilkas asfaltas per valandą kitą pasipuošė spalvotais namais, mašinomis, juokingais žmogeliukais. Taip netikėtai vaikai padovanojo džiugią šventę ne tik sau, bet ir dideliems. <…>

Kasmet piešinių ant asfalto konkursas sukviečia vis daugiau vaikų. Jų būrys išaugo nuo poros šimtų iki dviejų tūkstančių. Konkurso dalyviai savo spalvotais kvadratais išliniuoja visą Draugystės alėją palei Nevėžį. Piešiniai kasmet darosi vis įvairesni – be kreidos vaikai pradėjo naudoti guašą ir pastelę.

Piešinyje atsiskleidžia visa mažo žmogaus esybė, visa tai, kas jį jaudina. Vaikai paprastai visada trokšta šventės, džiaugsmo. Todėl ką jie bepieštų – šventinę demonstraciją, laivus, lėktuvus ar kasdienius suaugusiųjų darbus – viską „nudažo“ savo šventinėmis spalvomis. Jų piešiniuose dažnai nėra sudėtingų motyvų – upės krantas, pora medžių, keletas žmogeliukų. Tačiau kiek piešinyje nuoširdaus, jaudinančio grožio!“ (K. Naruševičius. Vaikystės takai į meno pasaulį / kalbino Vida Bielskytė. Komunistas. 1977, nr. 1, p. 41).

Piešimas ant asfalto – tai ne tik smagus kūrybinis užsiėmimas, bet ir svarbi ugdomoji veikla, lavinanti įvairius vaiko gebėjimus. Ši veikla išlieka populiari šventėse, darželių ir mokyklų aikštelėse, kur asfaltas trumpam virsta spalvinga meno galerija. Tai viena prieinamiausių vaikų saviraiškos formų – pakanka kreidelių ir lygaus paviršiaus, kad vaikai galėtų laisvai kurti savo istorijas.