Krašto istorijos puslapiuose – fotografija iš Povilo Dauko skaitmeninio archyvo, kurioje prie 1925 m. pastatytos Paliūniškio keturmetės mokyklos įsiamžinę mokytojai Ona Gurskaitė-Aižinienė ir Povilas Daukas.

XX a. pr. Paliūniškio apylinkių vaikus namuose mokė daraktoriai E. Šlekytė, S. Dirkė. 1915 m. paskirta „Saulės“ draugijos kursus baigusi Veronika Mackevičiūtė. Dvarininko Žygimanto Malinsko dvaro pieninėje buvo įrengta pradinė mokykla. Vėliau čia mokytojavo Veronika Varevičiūtė-Želpienė, Grigaitytė, Antanas ir Aldona Kazanavičiai, Ona Gurskaitė-Aižinienė. Dvarininko Ž. Malinsko dovanotame žemės sklype Bernotų kaime (dabar – Paliūniškio teritorija) 1925 m. iškilusi medinė dviejų aukštų mokykla bendruomenei sėkmingai tarnavo kelis dešimtmečius, iki lemtingo 1981 m. gaisro.

Pirmuosius mokyklos gyvavimo metus, to meto kasdienybę ir didelį apylinkių gyventojų mokslo troškulį šiandien leidžia atkurti Paliūniškyje 1925–1928 m. mokytojavusio Povilo Dauko atsiminimai:

<….> Kai aš nuvykau dirbti, mokykla buvo tik pastatyta. Dar neištinkuota, todėl žiemos metu buvo labai šalta, taip, kad mokiniai turėdavo apsirengę sėdėti. O antrame aukšte, kur buvo mokytojams butai, ne tik per sienas vėjai ūžė, bet per plyšius matydavosi, kaip saulė teka. Šiaip mokykla buvo erdvi: turėjo dvi dideles klases, sporto salę ir drabužines. Prie mokyklos Paliūniškio šaulių būrys turėjo didelę sporto aikštę, kuria galėjo naudotis sportui ir žaidimams mokiniai.

Mokyklos apylinkė buvo didelė, todėl mokinių lankydavo daug. Dirbome du mokytojai. Vedėjos pareigas ėjo jau seniai dirbanti mokytoja Gurskaitė-Aižinienė Ona. Žiemos metu, kai piemenukai nustodavo ganyti, tai susirinkdavo tiek vaikų, kad kiekvienam mokytojui tekdavo po 50–60 mokinių.

Apylinkėje žmonės buvo labai geri. Ten mokytojas buvo vienintelis inteligentas, todėl buvo labai gerbiamas. Jeigu būdavo keliamos vestuvės, krikštynos ar koks kitoks balius, tai būtinai buvo kviečiami ir mokytojai. <…> Apylinkėje stambesnių ūkininkų buvo tik keletas. Dauguma buvo smulkūs mažažemiai. Be to, ten žemės labai prastos, tai žmonės gyveno labai skurdžiai. Vaikai į mokyklą ateidavo blogai apsirengę, o avalynė – tai daugiausia naginės ar net vyžos. Kartą rudenį patikrinau, kiek mokinių ateis į mokyklą apsiavę batukais. Iš 56 mano klasės mokinių batukais apsiavusių buvo tik aštuoni.

Dauguma mokinių neturėjo vadovėlių, nes jie buvo labai brangūs. Kad nupirktų vadovėlį, ūkininkas turėdavo parduoti centnerį kviečių. Nežiūrint visų sunkumų, gyventojai buvo labai ištroškę mokslo žinių. Apylinkėje buvo daug jaunimo, kuris buvo beveik neraštingas. Jaunimas pradėjo reikalauti, kad jam būtų organizuoti vakariniai kursai. Aš jaunimo reikalavimą išdėsčiau rajono inspektoriui [Broniui] Adomuliui. Jis mielai sutiko ir liepė man vakarinius kursus jaunimui organizuoti.

Paskelbiau per mokinius, kad jaunimas ateitų užsirašyti į kursus. Paskelbtą vakarą atėjo užsirašyti 84 klausytojai. Ne tik jaunimas, bet daug ir pagyvenusių žmonių. Daugelis klausytojų ateidavo iš už 5–6 kilometrų. Galvojau, kad pavaikščios, iki praeis entuziazmas, ir nustos lankę. Pasirodo, kad klydau. Tiesa, iki pavasario 32 klausytojai nubyrėjo, bet 52 lankė iki pavasario. <…> Su jaunimu buvo labai malonu dirbti, nes matydavau, kaip jie trokšte trokšta kuo daugiausiai sužinoti.

Apylinkės jaunimas neturėjo jokių pramogų. Mokyklos salėje pradėjome organizuoti vakarus su vaidinimais ir pasilinksminimais. Mokykla pasidarė tikras kultūrinis centras.

<…> Paliūniškio mokykloje vaikai buvo geri ir įdomūs. Dėstydamas vakariniuose kursuose susipažinau su jaunimu ir jų tėvais. Ypač gerus santykius palaikiau su ūkininkais Rekašiumi, Vidugiriu Petru, Vidugiriu Ipolitu ir Jakutoniu.

Paliūniškio mokykloje būčiau pasilikęs ir toliau dirbti, bet 1928 metais rajono inspektorius Adomulis pasiūlė keltis į Pumpėnų valsčių Paįstrio pradžios mokyklos vedėju“.