Praeito amžiaus antroje pusėje Panevėžio miestas sparčiai plėtėsi, buvo statomos pramonės įmonės, daugėjo gyventojų. Didėjo ir transporto srautai miesto gatvėse. Dažniausiai čia buvo galima išvysti krovininį transportą, maršrutinius miesto autobusus, taksi ir privačius gyventojų lengvuosius automobilius. 1971 m. paskaičiuota, kad pagrindinėmis Panevėžio miesto gatvėmis ir sankryžomis per 14–15 valandų pravažiuoja nuo 12 iki 15 tūkst. […]
Autorių archyvas: Emilija Juškienė
Berčiūnų kurorto istorijos tyrinėjimai
Kodėl tarpukariu Panevėžio miesto gyventojai Berčiūnus pasirinko kaip poilsio vietą, o turtingesnieji čia statėsi vilas? Koks likimas šią vietovę ištiko nacių okupacijos metais? Kaip sovietmečiu privačios vilos tapo miesto valdžios nuosavybe ir buvo perduotos pionierių stovykloms įrengti? Kas buvo likę iš Berčiūnų kurorto Sąjūdžio metais, Lietuvai atgavus nepriklausomybę? Apie tai dar 1991 m. medžiagą rinko, […]
Viešoji Panevėžio miesto pirtis Pirties gatvėje
Panevėžyje nuo seno veikė viešosios pirtys, kuriose miestiečiai galėjo praustis. Dar 1936 m. miesto valdžia, sudarydama ateinančių metų planus paminėjo, kad miestui labai reikia naujos pirties, nes senoji, pastatyta prieš 100 metų, jau netinkama naudoti. Ji nebeatitiko higienos reikalavimų, net manyta, kad dėl šios pirties mieste plinta ligos. Sanitarijos specialistai jau seniai siūlė senąją pirtį […]
Panevėžiečiai į Palangą skrisdavo lėktuvu
Aerodromai Panevėžio m. prieigose sovietmečiu Sovietmečiu Panevėžio pašonėje veikė karinis (Pajuostyje) ir civilinis (Stetiškių k.) aerodromai. Karinį aerodromą, įrengtą dar tarpukariu, sovietai užėmė baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Čia buvo dislokuotas bombonešių aviacijos pulkas (vėliau reorganizuotas į karinės transporto aviacijos). Šį aerodromą nuolat gaubė slaptumo skraistė. Sovietų karo lakūnai iš jo išsikraustė 1992 m. Civilinis aerodromas […]
Viešbutis „Rambynas“ Panevėžyje
Panevėžio miestą ilgą laiką garsino viešbutis „Rambynas“, įsikūręs Respublikos gatvėje. Įdomi jo istorija. Tarpukariu minėtą pastatą nusipirko ir jame apsigyveno iš Amerikos grįžusio Rapolo Žitkaus (garsaus fotografo Jono Žitkaus (Žitkevičiaus) brolio) šeima. Vėliau R. Žitkus šiame name įkūrė viešbutį. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, namas nacionalizuotas. Nors dar kurį laiką pirmame aukšte leista gyventi namo savininko […]
Kai dulkėtus vieškelius Panevėžio apskrityje keitė plentai
Kelių būklė po valstybės atkūrimo Tarpukariu atkūrus Lietuvos valstybingumą, susirūpinta krašto ūkiu ir kultūra. Nemaža tų rūpesčių dalis buvo pavesta vietos savivaldybėms. Pirmasis savivaldybių veiklos dešimtmetis buvo sunkus: ką tik baigėsi ilgi svetimųjų priespaudos metai, gaivinant Pirmojo pasaulinio karo nualintą kraštą reikėjo daug pastangų. Trūko išsimokslinusių bei sudėtingus darbus atlikti pasiruošusių žmonių, finansinė krašto padėtis […]
Apie pokario vaikus
XX a. viduryje, pirmaisiais dešimtmečiais po Antrojo pasaulinio karo, sovietinė valdžia Lietuvoje skatino daugiavaikes sunkiai besiverčiančias šeimas atiduoti savo vaikus į globos namus ar internatus. Švietimo sistema siekė apsaugoti jaunimą nuo galimos „politiškai kenksmingos“ įtakos, uoliai ugdė būsimos komunistinės visuomenės piliečius. Šiame straipsnyje aptarsime, kur ir kokios kūdikių bei vaikų auklėjimo įstaigos veikė Panevėžyje pirmaisiais […]
Iš Algirdo gatvės istorijos
Šiandien Algirdo gatvė Panevėžyje gana ilga. Ji prasideda nuo Ramygalos gatvės miesto centre, ties Infekcinių ligų klinika, ir tęsiasi rytų kryptimi iki pat miesto pakraštyje esančio Velžio kelio. Su Algirdo gatve kertasi net 10 kitų gatvių: J. Žemaitės, Sirupio, J. Basanavičiaus, Kęstučio, Rambyno, Margių, Vytauto, Staniūnų, Sėlių ir Jotvingių. Tarpukariu Algirdo gatvė buvo gerokai trumpesnė. […]
Kaip rūpintasi panevėžiečių sveikata XX amžiaus viduryje?
1950 m. rugpjūčio 3 d. Panevėžio miesto Sveikatos apsaugos skyriui pradėjo vadovauti gyd. Antanas Didžiulis. Iš buvusio skyriaus vedėjo gyd. Kazio Kaunėno jis perėmė vadovavimą tokioms tuomet Panevėžyje veikusioms gydymo ir sveikatos priežiūros įstaigoms: 1) ligoninei su padaliniais – poliklinika, Gimdymo namais, Vaikų ir Moterų konsultacijomis, 2) Tuberkulioziniam dispanseriui, 3) Odos-veneros ligų dispanseriui, 4) Sanitarinei-epidemiologinei […]
Iš kelių ir gatvių statybos bei eksploatavimo istorijos
Kelių tvarkymo ūkiai Panevėžyje pradėjo kurtis iš miesto pasitraukus nacių okupantams, t. y. 1944 m. birželio–liepos mėnesiais. Dauguma tiltų buvo susprogdinti, keliai duobėti nuo sviedinių, „juodų dangų“ (asfaltuotų gatvių) nebuvo nė vieno kilometro. Tuomet Panevėžyje įsikūrė pirmoji kelių priežiūros organizacija. Pagrindinis jos tikslas buvo sutvarkyti kelius, jungiančius Panevėžį su Ukmerge, Šiauliais, Kėdainiais, o vėliau ir […]
Sandėlių gatvėje siūlyta projektuoti tunelį
Panevėžyje lygiagrečiai su geležinkeliu besidriekianti dabartinė S. Kerbedžio (buv. Sandėlių) gatvė palyginti, nėra labai sena, bet jos istorija įdomi. Šiandien ši gatvė tęsiasi nuo Nemuno–Pušaloto gatvių žiedo iki susikirtimo su Senamiesčio gatve rytinėje miesto dalyje. Tarpukariu gatvė buvo gerokai trumpesnė, be pavadinimo ir naudota geležinkelio transporto poreikiams. Nemaža būsimosios Sandėlių gatvės dalis priklausė siaurojo geležinkelio […]
Nuo akmenų grindinio iki asfalto
Gatves grįsti akmenimis pradėta dar cariniais laikais. Lietuva, 1918 m. atgavusi nepriklausomybę, bene pirmiausia pajuto gerų kelių stoką savo krašte. Nustatyta tvarka, pagal kurią imti tvarkyti valstybiniai bei savivaldybių keliai. 1928-aisiais, praėjus 10 metų nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, šalies valdžia išsiuntinėjo savivaldybėms klausimynus su įvairiais klausimais apie krašto ūkį, švietimą, pastatus, kelius ir kt. Gauti […]
Gatvė, vedanti į geležinkelio stotį
Stoties gatvė Panevėžyje carinės Rusijos imperijos laikais buvo vadinama Vokzalnaja. Ji tęsėsi nuo tilto per Nevėžio upę iki medinio geležinkelio stoties pastato. Pirmojo pasaulinio karo metais gatvė vadinta vokiškai Bahnhofstrase (Geležinkelio stoties gatvė). Ji gerokai pailgėjo, prie jos prijungus gatvę, nusidriekusią į pietus nuo Nevėžio upės (dab. Respublikos gatvė). Tarpukariu gatvė pavadinta Stoties gatve. Ji […]
Iš daugiabučių gyvenamųjų namų statybų istorijos
Žvelgiant per istorinių laikotarpių prizmę, galima pastebėti, kad gyvenamieji būstai miestuose tobulėjo nuo primityviausio pastato iki sudėtingų konstrukcijų daugiabučių. Patys pirmieji daugiabučiai gyvenamieji namai Lietuvoje pradėti statyti XX amžiaus pradžioje, kai iš kaimų į miestus plūstantiems gyventojams, ėmusiems dirbti fabrikuose ir gamyklose, reikėjo nedidelių butų nuomai. Lietuvoje tokius namus ėmė statyti turtingi užsakovai ir mecenatai. […]
Ar daug buvo parduotuvių Panevėžyje 1953 metais?
1953 m. Panevėžio miesto valdžia peržiūrėjo, kiek mieste veikia valstybinių parduotuvių ir patikslino jų darbo laiką. Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filiale saugomi pageltę popieriaus lapai, ant kurių rašomąja mašinėle rusų kalba atspausdintas visų 1953 m. Panevėžyje veikusių valstybinių parduotuvių ir kioskų sąrašas.¹ Juose pateikiama informacija apie parduotuvei suteiktą numerį, nurodomas parduotuvės ar kiosko adresas […]
Kur tarpukariu panevėžiečiai pirko svaigiuosius gėrimus?
Tarpukariu Panevėžyje veikė nemažai parduotuvių ir sandėlių, kur buvo galima įsigyti alkoholinių gėrimų. 1924–1935 m. mieste leistame laikraštyje „Panevėžio balsas“ mirgėjo reklamos, siūlančios įsigyti degtinės, vyno, alaus ir kitų svaigiųjų gėrimų. Laisvės aikštės 33-iame name veikė dar 1866 m. įkurtas Brolių Kisinų „gėralų sandėlis“. Čia galėjai įsigyti degtinės, vokiško ir prancūziško vyno, likerio, konjako. Šioje […]
Dar vienas Panevėžio karaimų maldos namų istorijos bruožas
Panevėžyje karaimų maldos namai, kenesa, buvo Sodų gatvės gale. Nėra tikslių duomenų, kada ji pastatyta. Vienur teigiama, kad XVIII–XIX a. sandūroje, kitur – apie 1840 m. Iš pradžių ji buvusi medinė. Tarpukariu medinės kenesos vietoje iškilo nauja mūrinė. Sovietmečiu (1952 m.) ji buvo uždaryta. Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filiale saugomas dokumentas¹, liudijantis, kad miesto […]
Kada Laisvės aikštėje (buvusi Lenino) nebeliko transporto eismo?
Šiandien atrodo keista, kad prieš keletą dešimtmečių Panevėžyje, dabartine Laisvės aikšte (sovietmečiu – Lenino) važinėjo miesto autobusai, dūzgė sunkvežimiai ir kiti automobiliai. 1960 m. Lenino aikštėje buvo labai triukšminga, joje sustodavo beveik visi mieste kursuojantys autobusai. 1964 m. Panevėžio miesto centre imta formuoti pėsčiųjų zoną, kuri buvo išplėsta ir į Lenino aikštę. 1970 m. pagrindinis […]
Tarpukariu Panevėžio apskrities savivaldybės rūmus siūlyta statyti Smėlynės gatvėje
Tarpukariu Panevėžyje numačius statyti Apskrities savivaldybės namus (dabar čia, Jakšto gatvėje, veikia Panevėžio rajono savivaldybės poliklinika), ilgai diskutuota, kurioje miesto dalyje jie galėtų būti – miesto centre ar Smėlynės gatvėje. 1936 m. sausio 19 d. „Panevėžio garso“ trečio numerio straipsnyje „Kur patogiau statyti Apskrities Savivaldybės namus?“ pateikta įvairių argumentų, aiškiai atspindinčių to meto gyventojų mąstyseną, […]
Kada ir kur įsižiebė pirmasis televizorius Panevėžio mieste?
Pirmą kartą žydrasis ekranas nušvito 1956 m. Geležinkelio gatvėje įsikūrusiuose tuometiniuose geležinkelio kelio statybos ir remonto ruožo darbuotojų poilsio patalpose, įrengtose veikiausiai tarpukariu statytame, šiandien tebestovinčiame gražiame mūriniame dviejų aukštų pastate, sovietmečiu vadintame „Geležinkelininkų klubu“. Daug panevėžiečių savaitgaliais traukdavo į juose rengtus šokius miesto jaunimui. Šiandien jau atsisakoma televizorių Prieš aštuonerius dešimtmečius televizorius buvo lyg […]
Iš Laisvės aikštės praeities
Panevėžio miesto centrinę – Laisvės aikštę supa įvairių laikotarpių ir stilių pastatai. Sovietmečiu rekonstruojant šią aikštę (buv. Lenino) nugriauta nemažai XIX a. pabaigoje statytų savitos architektūros namų. Aikštės kampe, nugriovus senuosius pastatus, 1972 m. pastatytas daugiaaukštis 300 vietų viešbutis „Nevėžis“, kuriame veikė 120 vietų restoranas, kavinė, ryšių skyrius ir kirpykla. Siekiant atlaisvinti vietą viešbučio statybai, […]
Nemuno gatvės tilto statyba
XX a. 7–8 deš. Panevėžio miesto valdžia nemažai dėmesio skyrė miesto tvarkymui. 1960 m. šiems darbams išleista 650 tūkst., 1970 m. – 1,9 mln., 1974 m. – 2,2 mln. rublių. Didėjant automobilių srautui mieste, ypač didelis rūpestis buvo senų gatvių rekonstrukcija bei naujų statyba. Pirmiausia buvo tvarkomos pagrindinės miesto gatvės. Rekonstruotos Gogolio (dab. Smėlynės), Basanavičiaus, […]
Pušaloto gatvė: vienos šeimos istorija
Pušaloto gatvė Panevėžyje tarpukariu sudarė nedidelę dalį šiandieninės gatvės. Dabar Pušaloto gatvė prasideda nuo Stoties gatvės, kerta Nemuno–Pušaloto–S. Kerbedžio ir Janonio gatvių žiedinę sankryžą, driekiasi šalia Panevėžio automobilių turgaus ir krypsta Bernatonių kaimo link. Tarpukariu Pušaloto gatvelėje veikė vėjo malūnas, svarstyklių dirbtuvės, duonos kepykla, Antano Hokušo mechaninės dirbtuvės ir liejykla, buvo įsikūrusi pradžios mokykla, gyveno […]
Antrojo pasaulinio karo metų požeminės slėptuvės Panevėžyje
Panevėžiečiai prabilo apie požeminius tunelius Bene pirmąkart apie požeminius tunelius Panevėžyje viešai prabilta 2005 m., kai miesto spaudoje užvirė diskusija, kas tai galėtų būti. Žmonės tvirtino, kad tuneliai tikrai egzistavo, pasakojo apie vaikystėje patirtus įspūdžius juose landžiojant, rodė buvusių angų vietas, per kurias į juos patekdavo. Pasakotojai nurodo regėję ir buvę tuneliuose įvairiose miesto vietose, […]