Kaip 1953 m. Panevėžio miestas ruošėsi žiemai?

Sovietmečiu Panevėžio miesto įmonių, įstaigų ir organizacijų, užsiimančių sodininkyste bei daržininkyste, valdos buvo sutelktos Ramygalos gatvės gale. 1953 m. spalio mėn. miesto valdžia tikrino, kaip jos pasiruošė žiemai. Lankytasi Panevėžio miesto Gerbūvio kontoros, Vaisių-daržovių kombinato, Valstybinės prekybos, Daržininkystės Nr. 2 (šalia Velžio kelio) ir Panevėžio miesto ligoninės šiltnamiuose. Taip pat patikrintas miestui priklausęs (!) kolūkis […]

Rožyno gyvenamojo kvartalo pradžia

Panevėžio miesto pakraštyje, į šiaurę nuo geležinkelio, naujas gyvenamasis Rožyno kvartalas pradėtas formuoti dar tarpukariu. 1929 m. inžinieriaus M. Stanėvičiaus sudarytame „Panevėžio miesto situacijos plane“ pažymėtos Geležinkelio, Alyvų, Rožių, Rūtų, Pušyno, Žalgirio, Piniavos, Bijūnų, Aguonų ir Jurginų gatvės, o 1944 m. vokiečių darytoje aeronuotraukoje šiaurinėje geležinkelio pusėje jau aiškiai matoma pirmoji naujai pastatytų namų eilė. […]

Ramygalos gatvės „amerikonų“ namo gyventojai

Panevėžio Ramygalos gatvėje 15-uoju numeriu pažymėtas namas sovietmečiu vadintas „amerikonų“ namu. Eksploatuoti jis atiduotas 1956 m. Čia apgyvendintos repatriantų (iš užsienio valstybių sugrįžusiųjų) šeimos. Tuo metu moderniame dideliame (21-o buto) gyvenamajame name su visais patogumais įsikūrė iš Brazilijos, Urugvajaus, Argentinos į gimtuosius kraštus sugrįžę žmonės. Tuometinei valdžiai, matyt, labai rūpėjo „užsieniečiams“ pademonstruoti sovietinio gyvenimo Lietuvoje […]

Pokario areštinė – trijų miesto gatvių apsuptyje

Panevėžio miesto centre yra ypatingas, turtingas savo praeitimi bei patirtimi trikampio formos žemės lopinėlis. Jį apriboja trys tarpusavyje susikertančios gatvės: Smetonos, Vasario 16-osios bei trumpa, nei 200 žingsnių nesiekianti T. Moigio gatvelė. Įvairiais laiko periodais čia vyko skirtingi, krašto istorijai reikšmingi įvykiai: Cariniais laikais ir tarpukariu (1879–1940 m.) namų kompleksą pasistatė ir gyveno bajorai Moigiai; […]

Panevėžio miesto širdyje įsikūrusios gatvės istorija (1)

Panevėžio Vasario 16-osios gatvė yra labai sena, praeityje ne kartą keitusi savo pavadinimą. Priklausomai nuo istorinių aplinkybių, ji vadinta Šeduvos, Gegužės 9-osios, Rapolo Čarno ir kt. vardais. Gatvės istorijos pradžia Jau XVI a. Panevėžio turgaus aikštės link driekėsi kelias nuo Šeduvos pusės. Tai – būsimoji šiandieninė Vasario 16-osios gatvė. Ja į turgų dardėjo arkliais kinkyti […]

Kodėl Panevėžyje pakeistas kraštietės rašytojos Valerijos Valsiūnienės gatvės pavadinimas?

Tiesi kaip styga Aido (buv. Valerijos Valsiūnienės) gatvė Panevėžyje iš kitų miesto gatvių niekuo itin neišsiskiria. Įsispraudusi tarp Tulpių kvartalo daugiaaukščių iš vienos pusės ir individualių namų iš kitos, savo šiauriniu galu remiasi į netoli Nemuno g. tilto esantį pušynėlį. Sovietmečiu ši gatvė vadinta kraštietės poetės, prozininkės, pedagogės V. Valsiūnienės vardu. 1990 m. atkūrus Lietuvos […]

Miesto gatves apraizgę vandentiekio tinklai

Prieškariu Panevėžyje centralizuoto vandentiekio nebuvo. Tuo susirūpinta pokario metais – miesto pietrytinėje dalyje, tarp Vilniaus kelio ir Dembavos, Kaizerlingo miškelyje, išgręžti pirmieji arteziniai gręžiniai, pastatyta siurblinė, aukščiausioje Panevėžio vietoje, Aldonos gatvėje, šalia Katedros, iškilus 600 m³ talpos vandentiekio bokštui, vanduo mieste imtas tiekti centralizuotai. Šis kompleksas atiduotas naudoti 1960 m.; darbus vykdė Panevėžio 12-oji statybos […]

P. Rotomskio gatvė Panevėžyje sovietmečiu

Naujas gyvenamasis rajonas Pokario metais Agronomijos (vėliau – P. Rotomskio, dab. Marijonų) gatvė buvo Panevėžio miesto šiauriniame pakraštyje. Laikantis 1961 m. patvirtinto miesto generalinio plano, pramonę mieste pradėjus plėtoti šiaurės rytų ir šiaurės vakarų kryptimis, tarp šių dviejų pramoninių rajonų ėmė dygti gyvenamieji namai. Į šiaurę nuo P. Rotomskio gatvės statyti plytiniai 4‒5 aukštų gyvenamieji […]

Linksmi ir graudūs nuotykiai B. Grigo gatvėje sovietmečiu

Broniaus Grigo (dabar – Parko) gatvė Panevėžyje atsirado Klaipėdos daugiaaukščių gyvenamųjų namų rajonui plečiantis į šiaurę, Nevėžio upės link. Iškilus naujiems daugiaaukščiams, 1978 m. B. Grigo gatvėje jau veikė vaikų lopšelis darželis Nr. 29 „Snaigė“ (B. Grigo g. 19) bei Panevėžio stiklo fabriko bendrabutis (B. Grigo g. 39). 1986 m. gatvėje buvo daugiau naujų visuomeninės […]

Kai panevėžiečiai savo mieste nebetilpo

Sovietmečiu Panevėžys plėtotas kaip pramonės centras, į jį plūdo aplinkinių rajonų gyventojai. Aukštaitijos sostinėje gyventojų skaičius nuolat augo. 1978 m. Panevėžyje gimė 100-tūkstantasis miesto gyventojas. Iki miesto ribų praplėtimo XX a. pabaigoje Panevėžys užėmė 26 kvadratinių kilometrų ploto teritoriją, kurioje gyveno apie 130 tūkst. gyventojų. Tuo metu tai buvo vienas tankiausiai gyvenamų Lietuvos miestų. Nors […]

Panevėžio miesto centrinės dalies rekonstrukcija sovietmečiu

1961 m. parengtame Panevėžio miesto generaliniame plane buvo numatyta rekonstruoti miesto centrinę dalį. Laikantis detaliojo plano projekto, neatpažįstamai keistas Panevėžio miesto centras. Sudarkytas dar XIX–XX a. sandūroje susiformavęs architektūrinis-urbanistinis miesto veidas – imti griauti čia stovėję dar neblogos būklės seni savitos architektūros namai, o jų vietoje kilo socialistinio modernizmo pastatai. Buvo numatyta rekonstruoti ir miesto […]

Ar Savitiškio gatvės pavadinimo kilmė sietina su piktuoju bajoru Čičinsku?

Panevėžio krašto istorijoje yra daug įdomių, į praeitį nugrimzdusių paslapčių. Panevėžio rajone neliko apie pusantro šimto anksčiau buvusių kaimų ir vienkiemių: vieni buvo prijungti prie kitų kaimų, miestelių ar miesto, kiti visai išnyko. Kai kurių kaimų pavadinimai suteikti dabartinėms Panevėžio miesto gatvėms, kaip antai: Savitiškio, Stetiškių, Pajuostės, Molainių ir kt. Vakarinėje Panevėžio miesto dalyje driekiasi […]

Felikso Vaitkaus gatvė saugo Panevėžio daugiabučių mikrorajono statybos paslaptis

XX a. antrojoje pusėje įsibėgėjusi sovietinė industrializacija bei urbanizacija skatino masinę tipinių stambiaplokščių gyvenamųjų rajonų plėtrą Lietuvoje. Šiandien pilki standartinių gyvenamųjų namų masyvų mūrai, juosiantys miestų centrus, pasitinka įvažiuojančiuosius į kiekvieną didesnį Lietuvos miestą. Felikso Vaitkaus gatvė – tai lyg vartai į XX a. 8 dešimtmetyje statytą didžiulį Panevėžio miesto Klaipėdos mikrorajoną, kuriame užaugo kelios […]

Pramoninė Panevėžio miesto dalis: Juliaus Janonio gatvės istorija

XX a. antroje pusėje buvusioje Plukių kaimo teritorijoje sparčiai kūrėsi pramoninė Panevėžio miesto dalis. 1945 m. miesto žemėlapyje čia buvo pažymėti tik cukraus, linų fabrikai, pavienės sodybos, sklypai, Plukių kaimo kelias, punktyrais – būsimoji J. Janonio gatvė, o jau po poros dešimtmečių čia buvo visas pramoninis rajonas. Įsigalinti sovietinė santvarka skatino ideologinę nuostatą dirbti „stachanovietiškai“ […]

Panevėžio gatvių pavadinimų kaita sovietmečiu

Suteikiant pavadinimus miestų gatvėms dažniausiai parenkamos ten gyvenusių žymių žmonių pavardės, įamžinami reikšmingi įvykiai, šalia buvę svarbūs objektai ar vietovardžiai. Kiekvieno miesto ir miestelio gatvių pavadinimai liudija puoselėjamą savo krašto istorinę atmintį. Gatvių vardų kaitaliojimo vajus Lietuvoje prasidėjo okupacijų metais. Kiekviena okupacinė valdžia gatvių pavadinimus keitė pagal savo vertybių sampratą, naikindama krašto autentiškumą. Neprilygstama šioje […]

Linininkystė Panevėžio krašte: pakilimai ir nuosmukiai

Lietuvoje nuo seno buvo auginami linai. Sėmeninius linus vartodavo valgiui, o iš pluoštinių gamindavo virves, aprangą. Įvairiais laikotarpiais linų auginimo mastai Lietuvoje buvo skirtingi. Linininkystės aukso amžius – tarpukaris: tuomet pagal linų auginimo mastą Lietuva užėmė trečiąją vietą pasaulyje (po Rusijos ir Lenkijos). Vėliau linų auginimo tradicijos Lietuvoje sumenko. Linininkystės aukso amžius 1939 m. linų […]

Augalų veislių tobulintojai – mičiurininkai

Lietuvoje selekcijos darbai pradėti 1909 m. Baisogalos selekcijos stotyje. 1922 m. įkurta Dotnuvos selekcijos stotis. Augalų veislių tobulinimo darbas buvo tęsiamas ir sovietmečiu. Matas Grigonis – kolūkio selekcininkas Šalia Panevėžio, Vaivadų apylinkėje įsikūrusiame kolūkyje „Pirmyn“ (vėliau – „Tarybinė sodyba“) Žemės ūkio kultūros namų vedėju 1952–1957 m. dirbo Matas Grigonis (1889–1971). Jis mums yra žinomas ne tik […]

Vienkiemių naikinimo metai. XX a. 8-asis deš.

Sovietmečiu Lietuvoje vyko radikalios ūkio reformos, skaudžiai palietusios kaimo gyventojus. Reformas lydėjo drastiški susiklosčiusio žmonių gyvenimo būdo pokyčiai. Kaimuose buvo ne tik nacionalizuotos (atimtos iš gyventojų, suvalstybintos) žemės valdos, vykdyta masinė žmonių deportacija, bet taip pat žmonės buvo verčiami palikti  savo sodybas ir keltis gyventi į naujai kuriamų kolektyvinių ūkių gyvenvietes. Tai palietė didžiulį skaičių […]

Panevėžio miesto viešojo transporto užuomazgos

Panevėžio autotransportu 1953 m. rūpinosi Panevėžio autotransporto kontora (direktorius – M. Aizikovičius). Kasmet autotransporto kontoros mašinų parkas buvo papildomas keliomis naujomis transporto priemonėmis. Tai įgalino plėsti panevėžiečių pervežimo galimybes mieste ir už jo ribų. Autotransporto kontora numatė atidaryti naujas susisiekimo linijas su Krekenava, Pumpėnais, Raguva. Buvo planuota, kad šiomis susisiekimo linijomis kursuos krovinių taksi, o […]

Panevėžio krašte iš molio gamintos skambančios plytos

Plytas namų statybai gaminusios įmonės sovietmečiu iš gyventojų buvo nusavintos ir perėjo valstybės žinion. Panevėžio mieste ir rajone besiplečiančios statybos, pareikalaudavo vis daugiau statybinių medžiagų: plytų, cemento, čerpių. Ypatingai didelis buvo plytų, kaip pagrindinės statybinės medžiagos, poreikis. Nors 1954 m. Panevėžio rajono kolūkių plytinėse buvo plečiama plytų gamyba, nuolatinis plytų trūkumas buvo jaučiamas. Todėl ypač […]

Išradėjų ir racionalizatorių indėlis tobulinant Panevėžio įmonių darbą. XX a. 6-asis deš.

Bėgant metams ir keičiantis ekonomikos lygiui, Panevėžio įmonėse buvo nuolat diegiamos technologijų naujovės. Pasidairius po XX a. 6 dešimtmečio Panevėžį galima buvo išvysti keistų, šiuolaikinio žmogaus požiūriu, dargi juokingų dalykų. Tuomet ypač populiarus buvo išradėjų-racionalizatorių sąjūdis. Įmonių, įstaigų ir organizacijų darbuotojai buvo skatinami tobulinti ir gerinti gamybinius procesus. Gamyboje sėkmingai pritaikius racionalizacinį pasiūlymą, jo autoriui […]

Kaip rankų darbas Panevėžio įmonėse buvo keičiamas mechanizuotu? (XX a. 6 deš.)

Sovietų Sąjungoje (į kurios sudėtį įėjo ir Lietuva) buvo skatinama įmonių darbuotojų iniciatyva gamyboje diegiant technines naujoves, taip vadinami racionalizaciniai pasiūlymai. Tokius pasiūlymus pripažindavo ir priimdavo atitinkamų padalinių vadovai. Pasiūlytų ir įdiegtų naujovių autorių nuotraukos kabėdavo įmonių ir įstaigų garbės lentose, jiems būdavo išduodami racionalizacinių pasiūlymų pažymėjimai, mokami atlyginimai, kurių dydis priklausydavo nuo gaunamų rezultatų. […]

Ypatingas būdas darbo našumui kelti sovietmečiu veikusiose įmonėse

Sovietmečiu, kai buvo nesivadovaujama rinkos ekonomikos dėsniais, akivaizdu – buvo sudėtinga tikėtis gerų darbo rezultatų. Svarbiausiu veiksniu materialinių gėrybių gamyboje ir dvasinių gėrybių kūrime buvo sugalvotas „socialistinis lenktyniavimas“. Tai „draugiškas darbo žmonių rungtyniavimas“, turėjęs tikslą gauti kuo geresnių rezultatų, galimybė palyginti savo darbo vaisius, esant vienodoms veiklos sąlygoms. Pirmaujantieji buvo laikomi „darbo pirmūnais“, novatoriais, racionalizatoriais, […]

Sovietmečio gyvenamųjų namų palėpėse – pluoštai valstybinės paskolos obligacijų

Kaip sovietmečiu teigta, milžiniškai ūkinei bei kultūrinei statybai finansuoti reikalingas lėšas valstybė gauna iš socialistinių įmonių ir ūkinių organizacijų sankaupų. Taip pat biudžeto papildomas pajamų šaltinis buvo ir gyventojų lėšos, gaunamos iš valstybinių paskolų. Kaip ir kasmet, siekiant pritraukti gyventojų lėšas grandioziniam penktojo penkmečio planui vystyti 1954 m. Sovietų Sąjungos Ministrų Taryba išleido valstybinę paskolą […]