Įdomi dabartinės Savanorių aikštės ir jos prieigų Panevėžyje istorija. Ją galima padalinti į keletą ryškesnių aikštės gyvavimo etapų. Carinės Rusijos okupacijos metais ši vietovė buvo vadinama Slabotke, čia stovėjo daug skurdžių medinių namelių. Per Pirmąjį pasaulinį karą beveik visas kvartalas sudegė. Tarpukariu Slabodke vadinta miesto dalis buvo tvarkoma, pastatyta naujų pastatų. Dabartinės Savanorių aikštės vietoje suformuota nauja aikštė, 1923 m. pavadinta Gedimino vardu (po beveik 10 metų – 1934 m. pervadinta Savanorių aikšte). Nuo 1934 m. miesto turgų pradėta kelti iš centrinės Laisvės aikštės į šalia naujai suformuotą Savanorių aikštę. Nors laikoma, kad iš Laisvės aikštės turgus galutinai išsikėlė 1939 m., čia dar kurį laiką prekiauta. Sovietmečiu Savanorių aikštė praplėsta. 1948 m. jai suteiktas sovietų ideologijai priimtinesnis Keturių komunarų pavadinimas, o turgus panaikintas. Aikštės prieigose pastatyta naujų statinių. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę aikštei grąžintas Savanorių vardas.

Carinės Rusijos okupacijos metais Slabodkėje gyveno neturtingi žydai. Senas rusų kalbos kilmės žodis „slabada“ reiškė tam tikrą gyvenvietę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ar kitur, kurios gyventojai laikinai būdavo atleidžiami nuo mokesčių ir kitų prievolių. Slabados kurtos kaime (žemdirbių, kazokų) ir mieste (amatininkų, pirklių, svetmšalių). Svetimšalių slabados galėjo turėti savivaldą, laisvę laikytis savo religijos. Svetimšalių slabados savivaldą prarado XVII a. pabaigoje.

Nėra tikslių duomenų, kur prasideda ir kur baigiasi buvusios Slabodkės ribos. Literatūroje jos nurodomos įvairiai: tarp Ukmergės ir Ramygalos gatvių; į rytus nuo turgavietės, didelis kvartalas prie Ukmergės gatvės ir turgavietės; rajonas Panevėžyje, apėmęs septynis hektarus žemės ploto ir pan.

Žinoma, kad minima vietovė buvo miesto žemumoje su kalneliais ir daubomis, visad purvina, dvokianti, viduryje buvo gilus slėnis, į kurį iš visų pusių suplaukdavo nešvarumai. Čia vyravo siauros vingiuotos gatvelės, susigrūdę mediniai nameliūkščiai, neišbrendama purvynė pavasarį, dulkių debesys vasaros saulei pakaitinus.

Visas slėnis buvo užstatytas trobomis. Namai buvo arti vienas kito. Čia gyveno pati skurdžiausia Panevėžio miesto bendruomenė. Seni žmonės savo pasakojimuose užsimindavo, jog čia, kregždžių lizdus primenančiose aplūžusiose gryčiukėse būdavę tokių butų, kur tik vienas žmogus atsigulti išsitekdavo.

Aikštėje šalia Slabodkės (dabar čia Laisvės a.) buvo turgavietė. „Suvažiuoja, būdavo, kaimiečiai su savo girgždančiais ratais, arkliai prunkšdami kramto avižas. Sustoja eilių eilės vienas prie kito prisigrūdę. Tai būdavo darbo kišenvagiams! Žiūrėk, kokia kaimo moterėlė jau ir klykia pinigų pasigedusi. Tuoj sujuda vyrai vytis ir gaudyti vagį, o tas neria į Slabodkę. O jei iki ten suspėjo prasmukti – niekas nebepagaus.“ – dalijosi savo prisiminimais senieji panevėžiečiai. Įvairiems nusikaltėliams buvo lengva čia pasislėpti ir jie mėgo šią miesto dalį.

Pirmojo pasaulinio karo metais Panevėžyje didelių mūšių nevyko, nors įvairių suiručių būta. 1915 m. kilus didžiuliam gaisrui, sudegė beveik visi šio rajono namai. Gaisro priežastį senieji miesto gyventojai aiškino taip: išbėgus policijai žmonės ėmė plėšti krautuves. Kažkas dabartinės Ukmergės gatvės pastato rūsyje atrado statinę. Smalsu buvo pažiūrėti, kas tai, ir įsižiebė degtuką. O ten žibalo būta. Liepsną pagavusi statinė sprogo. Kilo didelis gaisras: namukai visi mediniai, vieni prie kitų prigludę. Gaisro niekas negesino. Tuomet visa Slabodkė sudegė iki pačių pamatų. Vietos gyventojai, griebę iš degančių namų ką vertingesnio, purvinų gatvelių lentomis skubėjo pabėgti nuo liepsnų karščio. Tuomet namai sudegę nuo dabartinės Vilniaus gatvės iki pat Nevėžio upės. Liko tik pajuodę kaminai. Minima, jog ugnis buvo persimetusi ir kiton Nevėžio upės pusėn.

Po gaisro Slabodkės teritorija kurį laiką stovėjo apleista, ji apaugo aukšta žole ir krūmokšniais. Tarpukariu susirūpinta šią vietovę sutvarkyti. 1923 m. Panevėžio miesto valdžia patvirtino Slabodkės atstatymo planą. Buvo numatyta čia pravesti keletą gatvių, suformuoti aikštę, o joje įrengti naują turgavietę. Aikštės įrengimui pasirinkta pati žemiausia Slabodkės dalis ir čia vežtos žemės teritorijai pakelti.

1924 m. buvusioje Slabodkės vietoje organizuoti viešieji darbai. Iš Ramygalos gatvės nutiesti bėgiai, kuriais riedėdavo vagonėliai su žemėmis, kuriomis lygintas netvarkingas vadinamosios Slabodkės teritorijoje buvęs slėnis. Žemių reikėjo užvežti daug, daugiau nei per du metrus aukščio. Žemės aikštėje piltos iki pat Nevėžio upės (ten, kur dabar įsikūręs Panevėžio apygardos teismas ir V. Variakojo sporto kompleksas). Viešieji darbai vyko daug metų, juos atliko bedarbiai. Dirbantieji buvo skirstomi į tris kategorijas: darbininkas, turintis didelę šeimą, per savaitę viešuosius darbus galėjo dirbti tris dienas. Antros kategorijos – mažašeimiai dirbo dvi dienas per savaitę, o viengungiai prie žemių vežimo darbų dirbo vieną dieną. Ir taip diena iš dienos, vasarą ir žiemą keitėsi žmonės, kas rytą šešiese stodami prie vieno žemes gabenančio vagonėlio.

Slabodkės teritorijoje atsirado naujų statinių, veikė arbatinės ir valgyklos, kurias ypač buvo pamėgę į turgų suvažiuodavę prekiautojai.

Pirmosios sovietinės okupacijos metais (1940–1941) uždaryta Panevėžio ješiva (aukščiausios pakopos žydų religinė mokykla, kurioje mokėsi būsimieji rabinai), įsikūrusi Savanorių aikštės kampe. Šis rabinų mokyklos pastatas 1942 m. (Antrojo pasaulinio karo metu) perduotas Pienocentrui. Ir šiandien panevėžiečiai šiame pastate gali nusipirkti skanių tortų, pyragų.

Sovietmečiu aikštės vaizdas keitėsi. 1953 m. Keturių komunarų (dab. Savanorių) aikštę numatyta rekonstruoti, praplėsti ir apželdinti. Aplink aikštę buvo pristatyta daug įvairių kioskų ir pavilijonų. Į vieną pastatą. buvo sujungti keli dar tarpukariu statyti, žymaus statybos inžinierius Antano Gargaso projektuoti gyvenamieji namai (pietinėje aikštės pusėje).

1956 m. buvusi žydų sinagoga (šiaurinėje aikštės dalyje) pertvarkyta į autobusų stotį.

Kaip tankiai buvo naudojama buvusi Slabodkės teritorija vėliau, iliustruoja ir šis pavyzdys: 1953 m. Šiaulių daugiaverslinės sąjungos Panevėžio univermago nr. 1 direktorius miesto valdžios prašė šalia aikštės skirti žemės sklypą mediniam univermagui pastatyti. Sklypas buvo skirtas tarp Valato ir Turgaus aikštės. Toje vietoje buvę vaistinės bei artelės „Oiol“ kioskai turėjo būti nugriauti. Taip pat pavilijono direktorius įspėtas, kad statant prie aikštės kapitalinius statinius paviljonas bus nugriautas.

Praeito amžiaus 6–7 deš. Keturių komunarų aikštėje veikė ir Panevėžio savanorių gaisrininkų draugija. Ji sudarydavo sutartis su kolūkiais ir tarybiniais ūkiais, mašinų-traktorių stotimis, įmonėmis ir kitomis organizacijomis žaibolaidžiams įrengti, krosnims ir dūmtraukiams pastatyti, jiems remontuoti ir valyti nuo suodžių. Dėl sutarčių sudarymo siūlyta kreiptis Keturių komunarų aikštė 11, tel. 295.

Tvarkytos ir Keturių komunarų aikštės prieigos, kurios iš esmės keitė Panevėžio miesto veidą. 1954 m. Panevėžio miesto valdžia kreipėsi į Lietuvos TSR Ministrų tarybą prašydama leidimo Antrojo pasaulinio karo metu susprogdintos miesto elektrinės pastato liekanas – plytų sienas Elektros gatvėje perduoti Panevėžio liaudies švietimo skyriui sporto mokyklos salei įrengti. 1968 m. Laisvės aikštėje pastatytas naujasis Panevėžio dramos teatro pastatas.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomą valstybę, aikštei grąžintas Savanorių vardas, imta rekonstruoti miesto autobusų stotis.

Nuotraukoje – Savanorių aikštė Panevėžyje. Nuotr. iš leidinio M. Glinskas „Panevėžys“. Vilnius, 1993 m.

Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas