Kalbininkas, vertėjas, Lietuvos Mokslų akademijos akademikas, buvęs Panevėžio gimnazijos direktorius. Juozas Balčikonis gimė 1885 m. kovo 25 d. Ėriškių kaime, netoli Panevėžio. Nuo pat vaikystės turėjo didelį norą mokytis. Pirmaisiais mokytojais tuo metu buvo slaptos Žvirblių kaimo mokyklos mokytoja V. Kraniauskaitė ir garsus Panevėžio krašto knygnešys A. Ladukas. Nors tėvų materialinė padėtis buvo sunki, J. Balčikonis įstojo ir mokslą tęsė Panevėžio realinėje gimnazijoje. Mokykloje pasižymėjo nepaprastu darbštumu ir kruopštumu. Šie charakterio bruožai lydėjo J. Balčikonį visą gyvenimą.
1906 m. J. Balčikonis išvyko į Sankt-Peterburgo universitetą, kur studijavo slavų filologiją. Universitete klausėsi garsių filologų A. Šachmatovo, E. Volterio paskaitų. Sugrįždamas į Lietuvą, bendradarbiavo leidžiant lietuviškus laikraščius „Viltis“, „Šaltinis“.
Pirmojo pasaulinio karo metais, pasitraukęs į Rusijos gilumą, daug dirbo kuriant lietuviškas gimnazijas, leidžiant lietuvišką spaudą, knygas. J. Balčikonis dėstė lietuvių ir lotynų kalbas berniukų gimnazijoje, dirbo Voronežo mergaičių gimnazijoje ir mokytojų institute.
1918 m. J. Balčikonis grįžta į Lietuvą, apsigyvena Panevėžyje ir nuo rugsėjo skiriamas Panevėžio gimnazijos direktorium.
Savo atsiminimuose kalbininkas, pedagogas, J. Balčikonio mokinys Leonas Kuodys rašė: „Jis mus stebino ne kokiu nors ypatingu mokymo metodu, bet meile gimtajai kalbai. Balčikonis mums parvežė iš Rusijos gilumos, iš Voronežo (kur mokytojavo karo pabėgėlių lietuvių gimnazijoje kartu su J. Jablonskiu) tikrąją lietuvių kalbą, kurios mes čia, Lietuvoje, dar neturėjome… Kartu su juo čia parkeliavo ir J. Jablonskio „Lietuvių kalbos gramatika“ ir chrestomatija „Vargo mokyklai“ su neregėtu negirdėtu kirčiuotu žodynėliu. Visa tai mums buvo didžiausia naujiena. Naujiena buvo ir tai, kad mes su mokytoju versdavome į lietuvių kalbą, net pamokų metu pasakas. Kartu laužydavome galvas kaip vienu ar kitu atveju tatai pasakytų kaimo žmogus? Tai buvo lyg ir savotiška kūryba. Be abejo tai buvo vienas iš geriausių būdų ne tik išmokti savosios kalbos, bet ir supažindinti su kalbos dvasia, su jos skirtybėmis.“
1924 m. J. Balčikonis išvyko į Kauno universitetą, kur dėstė bendrąjį lietuvių kalbos kursą. Tuo metu perėmė ir „Lietuvių kalbos žodyno“ redagavimą, tęsė pradėtąjį K. Būgos darbą. Nuo 1930 m. J. Balčikonis paskiriamas „Lietuvių kalbos žodyno“ redaktoriumi. Paveldėjęs žodyno kartoteką su daugiau kaip 60 000 lapelių, per trumpą laiką su talkininkų pagalba surinko dar beveik du milijonus kortelių. Žodyno darbą profesorius dirbo su ypatingu atsidėjimu. Jis pakeitė K. Būgos žodyno sandarą ir sukūrė naują originalią leksikografijos teoriją. Balčikonis ne tik organizavo žodžių rinkimą ir žodyno rašymą, jis redagavo „Lietuvių kalbos žodyną“ t. I (Vilnius, 1941), t. II (Vilnius, 1947) ir iš dalies t. III (Vilnius, 1956). Profesorius parengė M. Valančiaus „Raštus“ (Kaunas 1931), fotografuotinį „M. Petkevičiaus 1598 m. katekizmą“ (Kaunas, 1939). J. Balčikonis išleido savo buvusio mokytojo ir bendradarbio J. Jablonskio „Raštų“ 5 tomus (Kaunas, 1932–1936), redagavo D. Kleino „Lietuvių kalbos gramatiką“ (Vilnius, 1957). Rūpindamasis jaunimo taisyklinga lietuviška kalba, išvertė Ž. Verno „Aplink pasaulį per 80 dienų“ (Kaunas, 1937), „Anderseno pasakas“ (Voronežas, 1918), „Haufo pasakas“ (Kaunas, 1925), „Brolių Grimų pasakas“ (Kaunas, 1938) ir kt.
Anot profesoriaus mokinių ir pasekėjų svarbiausia J. Balčikoniui buvo kalbos gyvumas, pagarba tradicijai. Profesorius nepaprastai vertino ir brangino visus kalbos kūrėjus – pradedant paprastais kaimo žmonėmis ir baigiant didžiaisiais jos menininkais.
Ona Peseckaitė