„Amerika pirtyje“

1899 m. vasarą grupelė litvomanų Palangoje statė pirmąjį lietuviškąjį spektaklį „Amerika pirtyje“. Leidimą spektakliui iš Kuršo gubernatoriaus pavyko išrūpinti gydytojui Liudui Vaineikiui, režisūra, artistais ir spektaklio organizavimu rūpinosi Povilas Višinskis, Gabrielė Petkevičaitė, Augustinas Janulaitis, Jadvyga Juškytė, Stanislava Jakševičūtė ir kiti į Palangą suvažiavę lietuviai inteligentai. Nekreipdama dėmesio į nepalankią sulenkėjusių poilsiautojų reakciją, nepageidaujamą policijos dėmesį ir nuolat kylančius iššūkius, susijusius su artistų trūkumu, entuziastų grupelė darbavosi iš peties.

Apie spektaklio premjerą, kurios vos nesugriovė netikėtas policmeisterio reikalavimas pateikti artistų pasportus, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė rašo savo atsiminimuose „Iš mūsų kovų ir vargų“: „O publikos debesių debesiai! Pranešama mums, kad ir bilietų daugiau parduota, nekaip esama vietų. Pro plyšelius uždangoje pastebime, kad ir stovimose vietose žmonių kaip silkių bačkoje, o prie durų dar nelyginant uodai čiulkinį  grūda. Šmėkštelėja čia šviesūs žemaičių skepetukai, čia tamsios vyrų kepurės, kuriems į vidų įsiveržti jau nebeleidžia. Ir tokių dar minia!“ Jaudindamiesi artistai vis tik išlaiko rimtį ir susikaupimą, jausdamiesi „lyg kokiais pasakų padarais…“

Susirinko ir „ponybė“, pakviesta visų gerbiamo vyskupo Paliulionio. Prasidėjus spektakliui scenoje viskas einasi sklandžiai, tarp artistų ir publikos atsiranda dvasios harmonija. „Jutomės drauge su publika vienaip galvoją ir vienu dideliu troškimu kvėpuoją“, – rašo G. Petkevičaitė-Bitė. Vaidinimas baigiasi ilgais triukšmingais plojimais, žiūrovai šaukia „bravo“, o išėję iš teatro dalinasi įspūdžiais ir neskuba skirstytis. Gi spektaklio kūrėjų caro valdininkai nepaglosto: prasideda kratos, persekiojimai, areštai, pasklidę po visą Lietuvą – už Palangos spektaklį, už lietuviškosios spaudos gabenimą, už raštų platinimą. Nepageidaujamo dėmesio ir kratos neišvengia ir spektaklio režisierė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, uždraustos lietuviškosios spaudos konspiratorė, publicistė, pedagogė, visuomenininkė.

Gabrielės Petkevičaitės vaikystė ir jaunystė 

Literatūrologė Viktorija Daujotytė, kalbėdama apie Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, yra pasakiusi, kad asmens išlikimą kultūroje lemia visuomeniniai įsipareigojimai ir kūryba. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – daugiaklodė asmenybė. Jos interesų laukas buvo labai platus: nuo kasdienio darbo ir rūpesčių, talkinant gydytojui tėvui, remiant ir šelpiant stokojančius, iki lietuviškosios spaudos konspiracijos, slaptų lietuvybės puoselėtojų susirinkimų, kūrybos, publicistikos ir pedagoginės veiklos.

Būsimoji rašytoja ir visuomenės veikėja gimė 1861 m. kovo 18 d. Puziniškyje bajoro gydytojo Leono Petkevčiaus ir jo žmonos Malvinos Onos Chodakauskaitės šeimoje. Gimusi tik kelioms savaitėms praėjus po baudžiavos panaikinimo mažoji Gabrielė buvo auklėjama dvasia, kad „vargo bijoti neturime“. Šeimoje ją mokė į tarnus žiūrėti kaip į sau lygius, gerbti jų darbą, o iki šešerių metų amžiaus Gabrielė, dažnai žaisdavusi su valstiečių vaikais, girdėjo tik lietuvių kalbą. 1863 metų sukilimas neaplenkė ir Puziniškio: daktarui Leonui Petkevičiui teko gydyti ir sužeistus rusus, ir sukilėlius, kurių tarpe turėjo daug draugų. Apie daktarą Leoną, gydžiusį visus – ir turtingus, ir vargšus, iš kurių jis neimdavo pinigų – sklido legendos, pasiekusios ir mūsų laikus: dar gyvi Joniškėlio apylinkių seneliai iš savo tėvų kalbų atsimena daktarą, „mergytės su kuprele tėvelį“.

Devynerių metų Gabrielė liko be mamos, kuri užsikrėtė dėmėtąja šiltine, lankydama ligonius. Gabrielei visas pasaulis iškart tapo tamsesnis – ji liko vyriausia šeimoje, kurioje augo keturi mažesnieji broliai ir sesutė Judita. Meilės ir rūpesčio vargstančiaisiais daigus skiepijusios motinos netektis sukrėtė Gabrielę, kuri vėliau motinos atminimui skirs tokius žodžius: „Kai sekmadieniais girdžiu skambant varpus, šaukiančius žmones pagarbinti Aukščiausiąjį iš širdies plaukiančiais žodžiais, skrenda į mane iš motinos kapo balsas, kviečiantis pagarbinti Aukščiausiąjį iš širdies plaukiančiais darbais.“

Vaikystėje Gabrielę mokė poetas, liaudies švietėjas Laurynas Ivinskis, atradęs prieglobstį Petkevičių šeimoje. 1872 m. Gabrielė buvo išsiųsta į Mintaujos mergaičių gimnaziją, kurioje besimokydama užsikrėtė džiova nuo kitos mergaitės. Tėvas, nepastebėjęs ligos, susigriebė tik po laiko, kai džiova jau rietė mergaitės nugarkaulį… 1878 m. pabaigusi gimnaziją itin gabi matematikai Gabrielė norėjo stoti į kokį nors universitetą Rusijoje, tačiau tėvas, matydamas dukros liguistumą, neleido studijuoti. Vietoje studijų Gabrielei jis pasiūlė dirbti ir tarnauti visuomenei.  Namuose augo jaunesnieji vaikai, o tėvas,  nuolat kartodavęs, kad „klebonijos durys turi būti visada atviros, o gydytojo – neužrakintos…“, buvo paskendęs savo darbuose. Tai ir nulėmė Gabrielės apsisprendimą likti jo pagalbininke, šeimininkauti namuose, vaistinėje bei ambulatorijoje.

„Kalbėjaus tuo reikalu su tėveliu: jis man visada patardavo: „Ieškok! Širdis turi kiekvienam jo gyvenimo taškus padėti surasti. Nesišalink nuo darbo, kad ir menkiausio, nesišalink nuo žmonių“. Tikėjaus universitete rasianti raktą gyvenimo slėpiniui, likimas tačiau, kartus anų laikų išmokytos galvoti moters likimas, to rakto man pasigailėjo. Jutaus nieko nesuprasta… Lengviau gyventi nuo to nepasidarė, nors tiesiog ieškojau progos kiekvienam, kurio vargą sužinojau, padėti, patarnauti. Bet per daug žliba buvau, kad tą didžiausią mus slegiantį vargą praregėčiau. Budrias sielos akis įdėjo man „Varpas“, o ypatingai Kudirkos „Tėvynės varpai“… Nuo to laiko nebeteko man gyvenimo vairo ieškoti“, – taip apie lemtingą gyvenimo apsisprendimą rašo pati Gabrielė.

1885 m. Gabrielė įstojo į Deltuvos dvare suorganizuotus bitininkystės ir sodininkystės kursus. Kartu su ja kursus lankė dar aštuonios merginos iš visos Lietuvos. Grįžusi po metų užveisė 50 avilių bityną, kurio pajamos ėjo neturtingų moksleivių šalpai. Išalkę duonos ir mokslo našlaičiai tampa pagrindiniu Gabrielės rūpesčiu. Jiems remti kartu su bičiule Jadvyga Juškyte ji įkuria kelis dešimtmečius gyvavusią  „Žiburėlio“ draugiją.

„Prasivėrė gyvenimo ir veikimo horizontai…“

„Pirmas „Varpo“ numeris netrukus po savo išėjimo 1889 m. pakliuvo man netikėtai į rankas. Nėra čia taip pat nė ko aiškinti, kokį įspūdį „Varpas“ tuomet man, kaip ir kiekvienam lietuviui, savo raštų pasiilgusiam, padarė.  Sukėlė tiesiog visą revoliuciją idėjos gyvenime. Iš karto, kaip kaži kokios stebuklingos rykštės paliesti, prasivėrė nauji gyvenimo ir veikimo horizontai…“ – savo atsiminimuose rašo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. 1890 m., pasirašiusi „Gabrielos“ vardu, ji nusiunčia į „Varpą“ savo pirmąją publikaciją. Po metų ji jau pasirašo „Bitės“ slapyvardžiu.

1892 m. „Varpe“ pasirodo jos publikacija „Moterų darbai ant platesnės dirvos“, kurioje Bitė, viena pirmųjų lietuvių feminisčių, prabyla apie moterų teisių lygybę. Supama paprastų žmonių ji mato baisią valstiečių moterų būklę, didžiulį tamsumą, prietarus, nežmoniškumą, kurį aprašo savo garsiajame etiude „Dievui atkišus“ ir kituose apsakymuose. „Ar yra pasaulyje sutvėrimas, didžiau engiamas ir skriaudžiamas už moterę? Tik viso pasaulio visuomenė ir mes pačios drauge esame taip pripratę prie mums teikiamų nužeminimų ir nuoskaudų, kad viskas mums atrodo priprasta ir neišvengiama“, – rašo G. Petkevičaitė-Bitė. Moterų teisių klausimas nuo šiol jai tampa esmine tema. Bitė kartu su Žemaite, su kuria ją supažindina Povilas Višinskis, 1906 m. dalyvauja visos Rusijos moterų suvažiavime, o 1907 m. pirmininkauja I Lietuvos moterų suvažiavimui.

1911–1913 m. ji redaguoja pirmąjį Lietuvos moterų laikraštį „Žibutė“, o 1922 m. kartu su bičiulėmis įsteigia Lietuvos moterų sąjungą. 1928 m. išrenkama Lietuvos moterų sąjungos valdybos pirmininke.

Bet visa tai bus vėliau. O kol kas Bitė talkina tėvui, kartu su bičiuliais gabena, slepia ir platina lietuviškąją spaudą, remia neturtingus jaunuolius. Susipažinusi su knygnešiais ir pamačiusi didžiulį valstiečių alkį knygai, ji imasi mokyti vaikus ir jaunuolius.

1901 m. Leonas Petkevčius persikelia iš Joniškėlio į Puziniškį, kuriame už viso gyvenimo uždirbtus pinigus pasistato raudonų plytų dvarelį. Kartu su juo grįžta Gabrielė. Čia persikelia tautinių susirinkimų centras, vasarą atvyksta studentai. Puziniškyje susipažįsta Marija Piaseckaitė ir Jurgis Šlapelis. Vėliau šią pažintį apvainikuos jųdviejų santuoka. Lankosi J. Biliūnas, J. Jablonskis, P. Avižonis, P. Višinskis. Čia svarstomi politikos literatūros klausimai, dainuojama, skaitoma kūryba. Čia gimsta dviejų rašytojų – Gabrielės Petkevičaitės -Bitės ir Julijos Žymantienės-Žemaitės – komedijos, kurias pasirašo „Dvi moteri“. Kartu jos kuria, važinėja į Birštoną vasaroti. Senstančio tėvo charakterį Bitei darosi sunku pakelti, ir čia jai talkina Žemaitė, atrandanti su seneliu bendrą kalbą. Bitė tuo metu rūpinasi mirusio brolio Vladislovo vaikais.

1909 m. tėvas miršta. Po brolio Leono, siekusio užvaldyti dvarą, machinacijų Bitei tenka palikti Puziniškį. Ji išvyksta į Vilnių, dirba redaktore „Vilniaus žiniose“. Apie tą laiką ji vėliau parašys „Karo meto dienoraščiuose“: „Tautos gyvybė apie Vilnių – o du tos istorijos, arba, geriau pasakius, gyvybės ašigaliai – tai mūsų senovė su Gediminu ir Vytautu priešaky ir mūsų spaudos atgavimas su Petro Vileišio spaustuve ir jo leidžiamomis „Vilniaus žiniomis“.

Karo meto dienoraštis 

Vilniuje Bitę užklumpa Pirmasis pasaulinis karas. Pirma mintis – pasiėmus globotinius vykti į nuošalųjį Puziniškį, tikintis, kad ten karas ją aplenks. Naivios viltys… Puziniškį užplūsta kariaujantys vokiečiai  ir rusai – ir su visais tenka rasti bendrą kalbą, tramdyti įsisiautėjusius, ginti moteris ir merginas. Pas Bitę užuovėjos ieško aplinkinių kaimelių žmonės, netgi vokiečių kareiviukai glaudžiasi prie jos ir savo „Didžiąja mama“ vadina, jausdami jos didžiulę vidinę stiprybę ir orumą. Savo „Karo meto dienoraščiuose“ Bitė rašo, kaip išvykdami vokiečiai prašė jos salonėlyje leisti pagiedoti Kalėdų giesmes, kurias jie su savimi vežiodavosi. Išvykdami jie stengėsi nerodyti Bitei savo akių – jose spindėjo ašaros…

Bitei rūpi visi, kenčiantys nuo karo. Ji gailisi ir rusų kareivėlių, matydama jų apleistumą: „Kas per valstybė, jei šitaip nugyvena savo vaikus?“ Širdis jai neleidžia atstumti nė vieno kenčiančio ar alkano – su visais ji dalijasi duonos rieke. „Bendro juk aš su jais nieko turėti negaliu. Ar rusas, ar vokietis – politikos prasme – man broliai būti negali. Žmoniškumo dėsniai kas kita. Kadangi žmoniškumo dėsniai man už visas politikas vyresni, tai ir vokietis, ir rusas man lygūs broliai, ir, kurs vargingesnis, aišku, kad tas artimesnis“ („Karo meto dienoraštis“, II t., E. Vaičekausko leidykla, Panevėžys, 2011)

Ji baisisi plėšikavimu – ypač rusų bolševikų. „Nesitenkina jiems patiektu maistu: duona, pienu, kiaušiniais. Ima bjauriai burnotis vis rusiškai. Pagaliau patys viralinę kratyti, virtuvėje uostinėja visas kertes, visus užkrosnius šnipinėja, čiupinėja, o ką randa, viskas jiems reikalinga. Viską ima kaip savo. Ir nežinai žmogus, kas daryti, į tokius pusgalvius žiūrint… Nei jie žmonės, nei jie žvėrys… Vadinasi, karžygiai, eina galvų gudyti už žmonių vargo pamažinimą… Nebeatsimenu, kurią dieną pas mane buvo atvažiavęs „načalnik komandir Žmudskago polka“. Tam atvirai pasakiau, kad tokių kareivių plėšikų kaip bolševikų, dar nebuvau mačiusi…“ („Karo meto dienoraštis“, III t., E. Vaičekausko leidykla, Panevėžys, 2008).

„Karo meto dienoraštis“ – neįkainojamas palikimas Lietuvai. Slapta aprašydama karo realybę Puziniškyje ir aplinkiniuose kaimuose, Bitė atskleidžia mums, kaip kariaujantys tarpusavyje vokiečiai ir rusai elgėsi su civiliais gyventojais, moterimis, kaip žmonės vertėsi, kad išgyventų. „Karo meto dienoraštį“ sudaro trys dalys. Pradėjusi rašyti 1914 m. birželį, Bitė jį pabaigė 1919 m. liepą. 1926 m. buvo prirašytas Epilogas. Pirmoji dalis išleista 1925 m., antroji – 1931 m. Trečiosios dalies išleisti laisvoje Lietuvoje jau nebespėta, tačiau rankraštis išliko Mokslų akademijos bibliotekoje. 1966 m., leidžiant Gabrielės Petkevičaitės-Bitės palikimą, išleistas ir „Karo meto dienoraštis“ – ne visas, iškupiūruojant vietas, kurių tuometinė sovietinė cenzūra būtų neleidusi publikuoti. Pilnas „Karo meto dienoraštis“ Jerutės Vaičekauskienės pastangomis buvo išleistas jau laisvos Lietuvos laikais Panevėžyje, pajuodintu šifru pažymint visas iškupiūruotas vietas.

Paskelbta Lietuvos nepriklausomybė

1918 m. balandį Bitė sužino, kad Lietuvoje paskelbta nepriklausomybė. Ji nesidžiaugia, nors pati save bara, kad nėra to didelio džiaugsmo, kurį juto, kai buvo panaikintas lietuviškosios spaudos draudimas. Bitė suvokia didžiulę valstybės kūrimo atsakomybę ir visų laukiantį darbą. „Į tą mūsų laisvės ir nepriklausomybės skelbimą įstengiu dabar žiūrėti vien kaip į rūstų priminimą šūksnį, kad visi lig vieno lietuviai ruoštųs kuo uoliausiai stoti savo šalies sargyboje ir ginkluotųs visomis dvasios išgalėmis (ne kardais ir šautuvais – to nesugebėsime. Ir iš tokių dalykų sau naudos nelaukime!) morališkai pakelti sunkią kovą už savo senelių kalbą ir žemę. O kada pažiūriu į mūsų žmones, visuomeniniu ir politikos miegu sau ramiai beknarkiančius, noriu pavirsti šimtagalve hidra mokytoja!“ ( „Karo meto dienoraštis“, III t., E. Vaičekausko leidykla, Panevėžys, 2008)

1920 m. susirenka Steigiamasis Seimas, kurį atidaro Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Savo kalboje ji pabrėžia, kad „moterų teisių lygybė nėra mūsų tikslas, bet įrankis“. Teigdama, kad šeimoje svarbiausia yra bendrybė, ji paneigia tarpusavio konkuravimą, galios valdyti siekį. Kartu su Bite į Seimą išrinktos moterys su vyrais dirba petys petin ir stengiasi kurti teigiamą moters politikės įvaizdį visuomenėje. Jų tik aštuonios. Pasak Marijos Pečkauskaitės, tokį mažą procentą lėmė ilgas moterų užsisėdėjimas namuose ir visuomenės nepasitikėjimas jų gebėjimu dirbti valstybės darbą.

Paskutinieji gyvenimo metai

1919–1924 m. Bitė gyvena ir dirba Panevėžyje. Kartu su ja gyvena ir iš Rusijos grįžę jos globotiniai – brolio Vladislovo sūnūs. Ji mokytojauja Panevėžio gimnazijoje, dėsto lietuvių, lenkų, vokiečių kalbas, pasaulinę literatūrą, rašo pasaulinės literatūros vadovėlį. Tebegyvuojančio „Žiburėlio“ pastangomis mokiniai šelpiami, mokama už jų mokslą, remiamos tolesnės studijos. Jos kolegos – skulptorius Juozas Zikaras, prieš 20 metų Bitės atrastas ir išsiųstas studijoms į Vilnių, J. Lindė-Dobilas, M. Grigonis, M. Karka. Bitė atranda dar vieną grynuolį Lietuvai: būsimąjį skulptorių Bernardą Bučą.

1924 m. Bitė palieka gimnaziją. Ji redaguoja „Karo meto dienoraštį“, atsiminimus, rašo romaną „Ad astra“ – savąjį alter ego, susirašinėja, toliau rūpinasi „Žiburėliu“. Globoja sūnėnus, šelpia juos iš savo valstybinės pensijos, pati kęsdama didžiulius nepriteklius. Paskutiniaisiais gyvenimo metais Bitė kartu su tarnaite Maryte gyvena nedideliame namelyje Šv. Zitos gatvėje. Senatvė sunki: Bitė apanka. Prasideda karas, suirutė, nepritekliai, visi artimieji išsivažinėja.

1943 m. birželio 14 d. baigiasi Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žemiškoji kelionė.

Ir pabaigai

1968 metais Gabrielės Petkevičaitės-Bitės namuose Šv. Zitos g., Nr. 18 buvo įkurtas jos memorialinis muziejus, priklausęs Panevėžio kraštotyros muziejui. 2010 m. dėl prastos muziejaus pastato būklės, neužtikrinančios muziejinių vertybių saugojimo sąlygų, Panevėžio m. savivaldybė jį uždarė. Rašytojos memorialiniai daiktai buvo perkelti į Panevėžio Kraštotyros muziejaus saugyklas ir tapo visiškai neprieinami lankytojams. Pinigų muziejui atkurti Panevėžio miesto savivaldybė neatranda iki šiol.

„Atimk iš tautos istoriją, jos asmenybes suniekink, ir tauta išsigims.“ (Gabrielė Petkevičaitė-Bitė)

 

Už nuoširdžią pagalbą, rengiant šį straipsnį, dėkoju Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos darbuotojai Albinai Saladūnaitei ir Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Puziniškio muziejaus darbuotojai Irenai Lesvinčiūnienei.

 

 

 

 

Rasa Baškienė