![Salomėja Nėris. Fotografija Ekonominės karių bendrovės. Kaunas. [1926 m.]. PAVB, Pavienių rankraščių fondas F8-795](https://paneveziokrastas.pavb.lt/wp-content/uploads/2024/11/Salomeja-Neris-scaled.jpg)
Objekto panaudojimo teisės: InC-EDU
Šie žodžiai dedikuoti bičiulei… Iš 1926 metų fotografijos į mus žvelgia Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto studentė Salomėja Nėris (tikr. Bačinskaitė-Bučienė), universitete studijavusi lietuvių literatūrą, taip pat vokiečių kalbą ir literatūrą, pedagogiką-psichologiją, tuomet aktyviai dalyvavusi studentų ateitininkų meno draugijos „Šatrija“ veikloje, bendradarbiavusi „Ateities“ redakcijoje ir vis plačiau žinoma kaip poetė ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje… Jautri, nuoširdi, idealistė… Šių metų lapkričio 17-ąją poetei būtų sukakę 120 metų.
S. Nėries gyvenimas – sunkus ir prieštaringas. Poetės gyvenimo laikotarpis Panevėžyje buvo trumpas, bet prasmingas. S. Nėris mokytojavo Panevėžio mergaičių gimnazijoje, dalyvavo J. Lindės-Dobilo įsteigtos „Meno kuopos“ veikloje, buvo jos garbės narė. Panevėžyje parengė trečiąjį eilėraščių rinkinį „Per lūžtantį ledą“ (1935, išleido leidykla „Sakalas“). Bendravo su Didžiulių šeima, gydytoju A. Domaševičiumi, Gabriele Petkevičaite-Bite, Panevėžio bibliotekos vedėja Elžbieta Jodinskaite ir kitais. Čia susipažino su būsimuoju vyru skulptoriumi Bernardu Buču. Atvykusi į Panevėžį 1934 m. rugsėjo 16-ąją, poetė iš jo išvyko 1936-ųjų rugsėjį, dienoraštyje palikdama įrašą: „Atvažiavau nenoromis, išvažiuoju taip pat nenoromis…“
Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos rankraštyne saugomuose buvusių Panevėžio mergaičių gimnazijos moksleivių atsiminimuose apie Salomėją Nėrį išlikęs jautraus ir pagarbaus abipusio bendravimo vaizdinys:
„Aš nebuvau jos auklėtinė, bet ji mane mokė. Aš ją labai mylėjau. Jutau, kad ir mane ji mylėjo. <…> Prisimenu ją labiau kaip mokytoją. Bruožus, kurie išryškėdavo pamokoje. <…> Pamokas pravesdavo neįdomiai toms, kurios nenorėjo klausytis. <…> Mėgdavo deklamuoti, aiškindama pamoką. Ypač [Vincą Mykolaitį]-Putiną. Kur galėdavo, ten įterpdavo. Labai gražiai deklamavo. Mums net atrodė, kad ji myli Putiną. Skaitėm „Altorių šešėly“, lyginom su Aukse. Jos eilėraščius pradėjom deklamuoti ne iš karto. Nedrįsom. Aš pati, atsakinėdama pamoką, kažkur įterpiau jos „O baltieji kalnai“. Ji tada man nusišypsojo. <…> Dienoraščius pradėjau rašyti. Ji išmokė. Man į pirmą puslapį užrašė „Mūsų dienos kaip šventė…“ pirmąjį posmą. Ten jau rašydavom, kaip ją mylim. Visos buvom įsimylėjusios. Bet ji būdavo santūri. <…> Labai laukdavau jos pamokų… <…> Aš jau tada sakiau, kad aš nieko daugiau, tik literatūrą studijuosiu. Meilė literatūrai neužgeso visą laiką, nors studijuoti neturėjau sąlygų.“ (Ištrauka iš buvusios Panevėžio mergaičių gimnazijos moksleivės Bronės Juškaitės atsiminimų. 1975 m. PAVB, Teresės Bukauskienės fondas F178)
![Panevėžio pašto, telegrafo ir telefono tarnautojai įstaigos patalpoje. Panevėžys, [1926]. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Pavienių rankraščių fondas F8-1055](https://paneveziokrastas.pavb.lt/wp-content/uploads/2024/10/Panevezio-pasto-tarnautojai-scaled-e1729854701263.jpg)
![Lietuvos karaimų poetas, visuomenės veikėjas Šelumielis Lopato (1904–1923). [Panevėžys]. Apie 1923 m. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Rapolo Grigulevičiaus fondas F79-23](https://paneveziokrastas.pavb.lt/wp-content/uploads/2024/05/Selumielis-Lopato-scaled-e1715677040379.jpg)
