„Jei nebūtų atneštos lietuviškos knygos, būtų užgesusi Lietuva“

2025-03-142025-03-14

Knygnešys Juozas Stankevičius (kairėje) ir kraštotyrininkas Julius Beinortas. 2-ame plane: J. Stankevičiaus žmona Kotrina Stankevičienė. Panevėžys. Apie 1977 m. PAVB, Juliaus Beinorto fondas F172

Kovo 16-ąją minime Knygnešio dieną. Šią dieną Lietuvoje pagerbiami knygnešiai, 1864–1904 metais – lietuviško žodžio, spaudos ir rašto draudimo metais – platinę lietuviškus leidinius. Ši data pasirinkta todėl, kad tądien 1846 m. gimė žymiausias Lietuvos knygnešys Jurgis Bielinis.

Panevėžio kraštas gali didžiuotis turtinga knygnešystės istorija. 1885 m. Jurgis Bielinis kartu su Kaziu Ūdra jo sodyboje (Panevėžio r., Naujamiesčio vlsč.) įkūrė Garšvių knygnešių draugiją, veikusią iki 1895 m. ir aprūpinusią lietuviška spauda Vidurio ir Rytų Lietuvą bei Latviją.

Pristatome fotografiją, kurioje užfiksuotas paskutiniojo mūsų krašto knygnešio Juozo Stankevičiaus ir žygeivio, kraštotyrininko Juliaus Beinorto (vėliau – Lietuvos politinio bei visuomenės veikėjo) susitikimas apie 1977 m.

Po gero dešimtmečio, prisimindamas šį susitikimą, J. Beinortas Panevėžio „Ekrano“ gamyklos savaitraštyje „Ekranietis“ (1989 05 19) rašė: „ <…> žmonės Panevėžyje suvedė mane su vienu senuku, labai žvaliu ir geros atminties. Niekaip negalėjau patikėti, kad Juozui Stankevičiui <…> tuomet buvo… 102 metai. Tai buvo paskutinysis mūsų krašto knygnešys. Senelio dešinioji ranka buvo amputuota iki peties: septyniolikmetis jaunuolis jos neteko malūne dirbdamas.

<…> Stankevičius knygas nešiojo ir platino šešerius metus: nuo 1890 iki 1896, daugiausia Panevėžio, kartais dar Radviliškio rajonuose. Kol nebuvo išblaškyta Garšvių knygnešių draugija, spaudinius gaudavo pas K. Ūdrą <…>. Vaikščiodavo turgavietėse, bažnyčių šventoriuose kaip elgeta. Terboje, kaip ir užantyje, nešiodavosi spaudą, žmonės jau jį pažinojo ir, pasislėpdami kur kampe, žiūrinėjo ką naujo turįs, ir pirkdavo. Matyt, ir policija nesnaudė, nes vieną kartą Krekenavoje su knygelėmis buvo suimtas, iškratytas, „šaltojoj“ apnakvydintas. O kad nesakė iš kur gavęs lietuviškus raštus, ir katorga buvusi pažadėta. <…> Paleido tada jį, kelias paras palaikę, bet uždraudė Krekenavoje net pasirodyti. <…>

Kodėl rizikavo tų laikų Lietuvos kaimiečiai, paprasti žmonės nešdami, platindami draudžiamas knygas, laikraščius? Rizikuodavo ir pinigais, ir laisve, ir sveikata. Įsidrąsinęs tada taip ir paklausiau senelį knygnešį. Atsakė jis tiesiai, be užuolankų: – Negalima buvo kitaip! Negalėjome leisti mus, kad ir pavergtus, į maskolius paversti.

Juk ta mintis <…> ir sklido iš Mažojoj Lietuvoj spausdintų ir į Didžiąją atgabentų knygų ar laikraščių. Iš spaudos, kurią užantyje glaudė, rugių aruode slėpė, saugojo. Saugojo savęs padrąsinimui, savo vaikų pamokymui.“

Paskutinysis mūsų krašto knygnešys Juozas Stankevičius mirė 1977 m. kovo 23 d. Panevėžyje, eidamas 103-iuosius metus. Palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse (Ramygalos g.). Jo kapas įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą (IP 2564).

J. Stankevičiaus ir kitų knygnešių atminimas įamžintas Švenčiuliškių kaimo (Panevėžio r.) kapinaitėse paminklu, pastatytu iš girnų. Ant paminklo užrašyta: „Nusilenkime knygnešiams, išsaugojusiems mūsų protėvių kalbą. Jonas Pakėnas, Juozas Stankevičius, Kostas Stiklius.“

Objekto panaudojimo teisės: InC-EDU

2025-03-062025-03-06

Slapukų sutikimo forma