Kartą paskambino Povilas Urbšys. Sako, kad, ko gero, reiks Bitės bibliotekai žmogaus, galinčio Juozo Urbšio tėviškės sodyboje organizuoti kokias nors veiklas. Jis dovanojęs tą sodybą Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai. Ir viskas.
Tuomet kaip tik dėl vietinių politinių peripetijų buvau be nuolatinio darbo. Mano savybė, greičiausiai – įgimta, net ir sunkioje situacijoje įžvelgti sprendimą. Tąkart galvoje suvirė mintis, kad Ministro vardas gali būti tikra vėliava naujam projektui. Buvo įdomu: sodybos namas baigiamas restauruoti, kieme – sena klėtis, „patobulinta“ prikaltomis pašiūrėmis įlūžusiais stogais. Čia reikėjo kultūrinės veiklos!..
Atvira dūšia nukeliavau pas bibliotekos direktorę Rimą Maselytę. Sakau, kad girdėjau apie sodybą, galėčiau pagalvoti apie veiklą. Sutarėme susitikti.
Surašiau lape savo mintis, kaip galima būtų panaudoti dovaną bibliotekos veiklos praplėtimui, ir susitikome. Siūliau kurti Juozo Urbšio tautinės savimonės ugdymo centrą.
Direktorė perskaitė ir pažiūrėjo klausiamai į pavaduotoją Genovaitę. O ji: „Tai ko čia galvot, rašyk įsakymą!..“ Buvau priimtas.
Gaila, iškart neakcentavau, jog ne pati sodyba yra Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centras. Tai klaidino ne tik žiniasklaidą, bet net ir kolegas. Juozo Urbšio tėviškės sodyba buvo tik vieta, kurioje buvo vykdoma centro veikla.
Pirmuosius metus lydėjo sėkmė: dukart projektus finansavo KRF (Kultūros rėmimo fondas). Buvo įrengta nuolatinė dokumentų ir nuotraukų ekspozicija.
Tuo pat metu buvo baigtas gyvenamojo namo ir klėties restauravimas.
Centro veikloje atsirado Lietuvos vyresniųjų klasių moksleivių istorijos rašinio ir esė konkursas, ,,Poezijos pavasaris“ po Ministro Ąžuolu, Respublikinis moksleivių dainuojamosios poezijos festivalis „Mano senas drauge…“ , skirtas poetės Elenos Mezginaitės atminimui, projektas „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“.
Rašinio ir esė konkursas vyko tol, kol neįsikišo „valdiški“ namai. URM buvo šio projekto partneriai šešerius metus. Jautėme šiltą dėmesį, kai viceministru buvo Evaldas Ignatavičius. Turėjome ir svajonių: jaunųjų diplomatų priesaika po Ministro ąžuolu, viceministro idėja buvo praturtinti konkursą esė žanru. Paskutinysis konkursas įvyko tada, kai rėmimo sutartis su URM 595 eurams (!) buvo gerokai vėlai pasirašyta. Dėl to net tris kartus buvo nukeltas pats konkursas. Ar tai rimta? Kitais metais dalyvių skaičius sumažėjo perpus. Gavau ministro pasirašytą įsakymą dėl sutarties. Atspėkite, kiek reikėjo URM klerkų parašų. 10! Čia dar ne viskas. Ataskaita už tuos 595 eurus turėjo būti ir popieriuje, ir elektroninė. Padariau kaip lieptas. Tik buvo smalsu, kiek gi ta ataskaita galėtų sverti? Pasvėriau – 400 g!
Pasižiūrėjau į URM svetainę. Įdomu buvo sužinoti, kiek iš tikrųjų rūpi diplomato, paskutiniojo tarpukario užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio atminimas. Pamačiau… https://www.urm.lt/default/lt/search?query=Juozas+Urb%C5%A1ys&email=
Ačiūdie, visos kitos centro veiklos bibliotekoje išliko, nors Kultūros ministerijos atstovų dėka paties padalinio nuo 2020 metų sausio 2 dienos nebėra. Kultūros ministerijos auditorės, buhalterės, finansininkės, kontrolierės nusprendė, kad šis centras bibliotekai nereikalingas.
Vienok, kai jos turi tokius įgaliojimus, pavojus kultūrai tampa realus.
Arnas Simėnas
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka
