Giedrimundas Gabrėnas (1952–1995) – teatrologas, vertėjas, režisierius, dramaturgas, poetas.
Nuo 1985 m. iki mirties gyveno Panevėžyje, dirbo Panevėžio dramos teatro literatūrinės dalies vedėju, jame pastatė du spektaklius. 1992–1993 m. – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorius.
Ištraukos iš G. Gabrėno laiškų Australijos lietuvių poetei Lidijai Šimkutei, kuriose – jo žvilgsnis į savąjį miestą.
Tu neįsivaizduoji, koks keistas, juokingas ir savotiškai įmantrus Panevėžys dabar. Man jis – savotiškas mikro-Dublinas. Bet rudenį jis kartais būna nepaprastas, ir jo gatvės, parkai ir kapinės man asocijuojasi (nežinau kodėl) su Prusto Bulonės mišku iš pirmo tomo pabaigos. Tai tikras impresionizmas. Ne, tai, aišku, nevykę sulyginimai. (1978 12 20)
Pas mus pavasaris, labai šilta, prasideda žydėjimas. Panevėžys, žaliausias Lietuvos miestas, yra dabar lyg didelis sodas, lyg didelis kaimas. (1979 05 20)
Dieną buvau mieste, regėjau nemaža Beketo personažų. (1979 04 04–05)
Neseniai žiūrėjau vieną japonų filmą: koks visgi keistas ir jautrus jų pasaulis, lyginant su panevėžietišku plačiapetišku grubiu provincializmu. Tačiau yra ir Panevėžy kelios gatvės, kurios tartum užburtos ir į kurias neprasiskverbia šeštadienių vulgarus sąmyšis. (1980 01 18)
Na, bet grįžęs į Panevėžį, nustebau: po didmiesčio dūmų ir triukšmo, atsidūriau miške. Žodžiu, lietuviška egzotika. (1980 06 23)
Kaimiška Panevėžio tyla nuteikia mane iškilmingai. (1981 03 23)
Po 4 milijonų didmiesčio Panevėžy atrodo tylu, ramu, lengva kvėpuoti, ir – pasiutusiai, neapsakomai nuobodu, netgi nyku. Taigi vienatvė, vienatvė ir dienų dienos, kai kalbi tik pats su savimi. Gal taip ir gerai, gal taip ir geriausia. Lietuva – mistika. (1981 06 20)
Man dabar baisu darosi pagalvojus apie didelį miestą su jo mūrais, benzinu… Aplink mane žaluma ir ne tik – koloritas, sakyčiau Mone… Vakare vaikštau ūksmingomis gatvėmis, puslaukiniu parku su puikiais medžiais. Panevėžys, kad ir nedidelis, bet turi savo begalybės panoramas, tapybines perspektyvas, turi savo simbolių holografiją. (1981 08 09)
Panevėžyje irgi nuolat girdi vėjo šniokštimą medžiuose, paukščių giesmes, net gaidžių giedojimą rytais, stebi vandens ramybę. Todėl ir nebevažiuoju į tirštą pajūrį; yra miškai, jų upės ir t.t. […] Taigi, yra miestas, kuriame gali vaikščioti pėsčias, net užsigalvoti, kuris neatima laiko, kuriame pakanka vienatvės, moterų grožio, elegancijos, kuriame yra ezoteriškos bibliotekos (netgi su Klagesu!), pvz. pas Miltinį. (1982 02 17)
Miestas tiesiog stebuklingai atgijęs dėka pražydusios gamtos, dėka nesuprantamų ir amžinų dėsnių, kurie valdo ir poezijos meną. Vakarais išėjus pasivaikščioti tomis pačiomis, bet dar labiau neįtikėtinomis gatvėmis, sielos padrikumą savo palaima ramina kažkas vientiso, kažkas neapgaulingo. […] Šiaip ar taip, o į Vilnių aš žiūriu su ironija, ir jis man greičiau medžiaga komedijai, nei eilėraščiui. Žinoma, dar su didesne ironija žiūriu į Panevėžį, nors tai jau atsiduoda ir didesne forma. (1982 06 06)
[…] Leningrade jausdavausi lyg iš naujo gimęs, ir, kas buvę anksčiau, atrodydavo lyg sapnas, dar nespėjęs įgauti tikros prisiminimų formos. Grįžęs iš Leningrado į Panevėžį, pajusdavau apmaudą, tariamą provincijos menkystę, nors tame didžiajame mieste jausdavausi atvykęs iš galaktikos centro, ir tai tik liudija apie mano tuštybę ar, bendrai, apie lietuvišką tuštybę, kuriai būdingas centrizmo jausmas. Vienok, grįžęs iš Leningrado, pajusdavau grįžęs į „kaimą“… Pirmiausia, negalėdavau patikėti, jog susitaikysiu su tuo aplinkiniu gyvenimu, pokalbiais, santykiais, interesais. Tačiau vienatvė vienoda visur – tad, greit, sėdėdamas sode, prisimindavau tą miestą beveik abejingai, nes mane supdavo ir aplink spinduliuodavo kažkas nematomo, dalis to, ką nešiodavau savyje, klaidžiodamas ir Leningrado antikvariatuose; to, kas buvo dalimi manęs, kas man padėjo tapti tokiu, koks esu, nes, kad kitur būtum „didus“, nepakanka tik imanentinių savybių ar jų nebuvimo – reikia dar patirties ir ankstesnėje „savo“ vietoje ir laike, kol erdvė ir laikas dar turi reikšmę. (1983 10 09)
Beje, sodybos, peizažai… Važinėjome rudenį kažkur už Panevėžio ir čia, Lietuvos centre, tikrojoje Lietuvoje […] daugiau spalvų ir egzotikos, nei Markeso pasauliuose. Nekalbant apie neįtikėtiną sutemų ramybę ir laukų liūdesį, galima užtikti visai stebėtinų dalykų: beveik versališko didingumo parką už mažos kaimo mokyklos, ir t.t… (1985 01 03)
Panevėžys G. Gabrėno laiškuose L. Šimkutei. Prieiga internete: <https://paneveziokrastas.pavb.lt/virtuali-fotoparoda/giedriaus-gabreno-likimo-fragmentai/panevezys-g-gabreno-laiskuose/>. [Žiūrėta 2022 04 13].
Nuotraukoje: Giedrimundas Gabrėnas. Fotografas Algimantas Aleksandravičius. Prieiga internete: <https://paneveziokrastas.pavb.lt/virtuali-fotoparoda/giedriaus-gabreno-likimo-fragmentai/>. [Žiūrėta 2022 04 13].