Julius Beinortas (1943–2019) – Lietuvos politinis ir visuomenės veikėjas, akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras.
1967–1990 m. – Panevėžio gamyklos „Ekranas“ darbuotojas. 2002–2008 m. dirbo valstybinėje darbo inspekcijoje Panevėžyje. 1988–1989 m. – vienas iš Sąjūdžio Panevėžio rėmimo grupės steigėjų, Sąjūdžio miesto tarybos narys. 2003–2015 m. – Panevėžio miesto savivaldybės tarybos narys.
J. Beinorto atsiminimai apie pirmuosius Sąjūdžio organizuotus mitingus Panevėžyje.
[…] Vilniaus mitingų atgarsiai įpareigojo ir mus surengti masinį mitingą Panevėžyje. Norėjosi suorganizuoti tokį, kad būtų turiningas ir kultūringas. Sąjūdžio grupėje svarstėme, ką turėtume pasakyti naujo, apie ką Lietuvoje dar nebuvo išdrįsta prabilti, savito, bet svarbaus mūsų miesto gyventojams. […]
Pirmasis masinis mitingas Panevėžyje įvyko 1988 m. rugsėjo 11 d. Įvyko gal kiek pavėlavęs, lyginant su kitais miestais, bet mes patys stengėmės nesutapatinti nei su rugpjūčio 23-iosios data, nei su rugsėjo 1-ąja. Tuomečiais mūsų skaičiavimais, į mitingą susirinko per 30 tūkstančių žmonių.
Geras tonas reikalavo, kad mitinge dalyvautų vietiniai „partiniai ir tarybiniai vadovai“. Mes taip ir darėme, nors čia pat reikėjo rūpintis, kad jų nenušvilptų.
Užtat sprogusios bombos įspūdį sukėlė mūsiškio, rėmimo grupės nario jauno teisininko Vytauto Kriščiūno kalba apie sovietinių kariškių ir jų pakalikų žvėriškai nukankintus Panevėžio ligoninės medikus. Kaip žinome, 1941 m. birželio 25 d. enkavedistai suėmė ir tiesiog iš operacinės išsivarė gydytojus A. Gudonį, J. Žemgulį ir ligoninės vadovą S. Mačiulį, jie buvo niekuo nekalti. Pretekstas buvęs toks, kad į ligoninę, kurion buvo paguldyti keli sužeisti raudonarmiečiai, atėjo aktyvistų fronto sukilėliai ieškodami kariškių ginklų. Medicinos sesuo Z. Kanevičienė pati nuėjo rusams paaiškinti, kad gydytojai niekuo dėti, bet tuo jų neišgelbėjo, o ir pati žuvo. Žvėriškai nukankinti visi keturi medikai ir dar du panevėžiečiai buvo rasti Moigių namo rūsyje po poros dienų, jau vokiečių armijai užėjus.
Be mitinginių renginių neapsieita ir kitais atvejais. Spalio 21 d., prieš išvykstant į Vilnių, į Sąjūdžio suvažiavimą, ant miestą išgarsinusio Dramos teatro bokšto buvo iškelta trispalvė Lietuvos vėliava su priesaku, kad ji „plevėsuotų nuolatos ir amžinai“. Vėliavą iškėlė pats maestro J. Miltinis!
Daug panevėžiečių sutraukė mitingas-piketas prie Skaistakalnio karinės bazės, jame buvo pareikalauta iškelti aplinką teršiančią įmonę iš miesto parko.
Tiek, kiek tik žmonių čia galėjo sutilpti, atėjo į ligoninės kiemelį, kai buvo atkastas paminklas nužudytiems medikams atminti. Jį restauravo skulptorius A. Vytėnas.
Įsimintinas mitingas ir minėjimas įvyko 1989 m. vasario 16-ąją, tą pačią dieną, kai Kaune, Muzikiniame teatre, Sąjūdžio seimo nariai pirmą kartą aiškiai deklaravo pagrindinį siekį – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą.
1989 m. birželio 14 d. kartu su Tremtinių ir politinių kalinių organizacija vėl rinkomės į mitingą stadione, iš čia ėjome į geležinkelio stotį, iš kur „gyvuliniuose“ vagonuose ir 1941 m. birželį, ir po karo, beveik kasmet iki pat 1952-ųjų rudens, buvo ištremta tūkstančiai žmonių – senų ir mažų, be teismo ir kaltės. Šiame mitinge buvo aiškiai pasakyta tiesa apie pokario lietuvių partizanų kovas, jų didvyriškumą ir pasiaukojimą Tėvynės laisvės idealams.
Mitinge dalyvavo legendinis partizanas Bronius Juospaitis. Jį enkavedistai, nutarę po kankinimų jau nebegyvą esant, numetė miestelio aikštėje. Partizanas naktį atsigavo ir, sukaupęs jėgas, pasislėpė.
Atskirai reikėtų paminėti masinį renginį, įvykusį 1989 m. rugpjūčio 23 d., skirtą Molotovo-Ribentropo sandėrio 50-osioms metinėms paminėti. Trijų tautų – Estijos, Latvijos liaudies frontų ir Lietuvos Sąjūdžio – susitarimu žmonės buvo pakviesti susikabinti į vieną ištisą gyvąją grandinę, prasidedančią Taline, prie Tompea tvirtovės, ir svarbiausiais Estijos, Latvijos ir Lietuvos keliais per Rygą nusidriekiančią iki Vilniaus Gedimino pilies bokšto.
Ilgesnėje nei 600 km grandinėje susikibo apie du milijonus žmonių. Mums, panevėžiečiams, teko koordinuoti žmonių pasiskirstymą visame ruože nuo Šilų miestelio Panevėžio rajono pradžioje iki pat sienos su Latvija, už Saločių. Nuogąstavimai, ar pakaks žmonių gyvai grandinei, pasirodė visiškai nepagrįsti. Lygiai 19 val. Baltijos kelio akcijos dalyviai kelioms minutėms susikabinę rankomis įžengė į kelio vidurį lyg pareikšdami pasauliui savo valią: „Norime būti laisvi!“. Dalyvių buvo tiek, kad kai kuriose vietose galėjo būti ištiesta ir antroji tokia grandinė. Tuometinė valdžia bandė uždrausti pakilti į orą lėktuvams ir sklandytuvams, tačiau pasaulis vis tiek tai pamatė. Pamatė ir pripažino kaip savo mastu neturinčią lygių politinę demonstraciją.
Beinortas, Julius. Sąjūdžio žingsniai Panevėžyje // Sąjūdžiui – 20 : sąjūdžio konferencijos, vykusios Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje rugsėjo 7 d., pranešimų rinktinė / sudarytojas Arnoldas Simėnas. Panevėžys : Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, 2009, p. 5–22.
Nuotraukoje: Julius Beinortas Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. Prieiga internete: http://www.pavb.lt/lt/straipsnis/1770-respublikinis-vyresniuju-klasiu-moksleiviu-ese-ir-rasinio-konkursas-skirtas-laisves-gynimo-ir-didziuju-netekciu-atminimo-metams