Laimonas Noreika (1926–2007) – teatro ir kino aktorius, poezijos skaitovas, visuomenės veikėjas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
L. Noreikos dienoraščio fragmentas, kuriame užrašyti prisiminimai apie Valstybinio dramos teatro gastroles pokario Panevėžyje masinių trėmimų metu.
Vakar vaikštant Panevėžyje po tą seną teatrą taip ryškiai iškilo atmintyje bene 1948 m. gastrolės čia. Pasakoju K. Kymantaitei tuos prisiminimus, norėdamas pasitikrinti, ar tikrai taip buvo, ar neprisifantazavau. Kazimiera man pritaria, ir mes žingsnis po žingsnio atstatėm tas atmintinas siaubo dienas. Aš abejojau dėl metų. Kazimiera tvirtina, kad tai buvo 1948 m. Tikriausiai, nes tarp atvežtų spektaklių buvo „Giliosios šaknys“, tai 1948 m.
Pirmiausia mes atvažiavom su „Marčia“ į Ukmergę. Dar prieš spektaklį vaikščiodami po Ukmergę, atkreipėm dėmesį: miestui baigiantis dešinėj kelio į Uteną pusėj dideliame kieme ar dykynėje eilėmis sustatyti naujutėlaičiai sunkvežimiai. Kažkas džiaugėsi, kad štai jau bus lengviau su technika, tiek sunkvežimių, turbūt visam rajonui atsiuntė. O ryte, kai susirinkom, kad pervažiuotume į Panevėžį, jau visiems buvo aišku, ko tie sunkvežimiai čia stovėjo. Naktį ar paryčiais prasidėjo vežimai.
Tada teatras važinėjo į gastroles be autobusų, turėjom sunkvežimį, į kurį kraudavo dekoracijas taip, kad dar liktų vietos artistams susėsti. Atmenu, sulipom į tą sunkvežimį, „Marčios“ dalyvių daug, nuotaika siaubinga, niekas garsiai nekalba.
Važiuojam plentu, o čia tai iš vieno vieškelio, tai iš kito sunkvežimiai su vežamais žmonėmis mus pralenkia. Pakelėj, netoli plento – sodyba, iš kurios aiškiai ką tik išvežti žmonės, tvartas atidarytas, karvės vaikšto po sodybą, nė vieno žmogaus. „Marčios“ minioj visa mūsų studija, jaunimas. Visad važiuodami dainuodavom, ir dabar iš nervo ar stengdamiesi išlikti ramūs kažką pradėjom tyliai dainuoti. Labai susijaudinusi Ona Juodytė pradėjo mus barti. Kažkas ją ramina. Mes nutilom. Kur paplentėse pravažiuodami sutikdavom žmones, jie susijaudinę mosavo ar žegnojo mus, manydami, kad ir mes vežami.
Panevėžyje galėjo įvykti katastrofa, nes čia jau be jokių eismo taisyklių sunkvežimiai su žmonėmis dideliu greičiu važiavo į stotį. Mes ilgai negalėjom įsukti į Respublikos gatvę. Kymantaitė dar prisimena, kad stabdant mūsų mašiną, ant kurios vos neužlėkė sunkvežimis, susilaužė koją mūsų kasininkė Balitienė, kuri ir dabar dar dirba teatre. Genė Jasiūnaitė gerokai susitrenkė. Pamenu, koks siaubas, kai lekia viena po kitos mašinos, kaip sėdi ant ryšulių, maišų žmonės su vaikais, su seniais ir gieda „Marija, Marija“.
Aš antrą kartą regėjau tokį siaubą. Pirmą kartą – Kaune pro „Spaudos Fondo“ knygrišyklos langą, kai 1941 m. vežė žmones.
Mums privažiavus prie teatro, ilgai negalėjom prisitaikyti, kad įvažiuotume į kiemą, nesibaigiantys sunkvežimiai ir karts nuo karto pasigirstantys fragmentai giedamos „Marija, Marija“, o gatvėje iš garsiakalbių sklido tenoro Aleksandrovičiaus bloga lietuvių kalba dainuojama „Tykiai, tykiai Nemunėlis teka“. Labai įstrigo ta tokia nuostabi daina, tą sykį skambėjusi kažkaip lyg ir šventvagiškai.
Čia, į Panevėžį, mes atvažiavom ne vienam spektakliui, o mažiausiai savaitei. Kitų spektaklių dekoracijos bus atvežtos vėliau. Visiems spektakliams bilietai jau išparduoti. Nepamenu, kas mus pasitiko, prasidėjo organizacinis pasitvarkymas. Viešbutis, jei ir buvo, tai tik keliems žmonėms, likusiems aktoriams išdalino gautus iš Vykdomojo komiteto raštelius su pavardėmis ir adresais žmonių, pas kuriuos turėjom gauti nakvynę. Jaunimui buvo skirta klasė ar kambarys kažkokiame bendrabutyje, gulėti ant grindų padėtų šiaudų. Mes keli, kurie turėjom vaidmenis, gavom raštelius.
Susiradau pagal adresą namą, už tilto per Nevėžį. Gražus tvarkingas medinis vieno aukšto namas, apsodintas gėlynais. Durys iš gatvės į stiklinę verandą uždarytos. Einu iš kiemo pusės, medinės uždaros gonkos. Beldžiu beldžiu, nebėra vilties, bet atidaro duris susijaudinusi senutė, nespėjau išsižioti, ji aiškina, kad nieko nėra namie, išvažiavę į kaimą. Noriu pasitikslinti, ar čia tie žmonės gyvena, kurie raštelyje. Aiškinu, kad mane siunčia Vykdomasis komitetas ir tai tikriausiai suderinta su šeimininkais. Beviltiška, senutė kartoja, kad ji viena ir nieko nežinanti. Tuo tarpu prieškambaryje ar gonkose laiptai į pastogę, matau, lėtai leidžiasi moteriškos kojos ir vėl sustoja. Apsimetu, kad nepastebiu, atsiprašau ir einu atgal. Staiga jauna moteris sustabdo mane ir klausia: jus atsiuntė Vykdomasis komitetas? Mes nebuvom įspėti, bet jei jie siunčia, tai žino, ką daro. Negali būti, kad siųstų žmogų į šeimą, kurią ruošiasi išvežti. Galvokite apie mane ką norit, bet pamačius jus einant į kiemą, labai persigandau, todėl ir pasislėpiau viršuje, bet išgirdusi, kokiu reikalu, nudžiugau, gal mes galim būti ramūs. Kviečia mane į vidų. Susitarėm, kad po „Marčios“ spektaklio ateisiu nakvynės. Grįžau į teatrą, o čia jau daugiau suradusių nakvynę, ir situacijos panašios. Sąrašai vis dėlto buvo atsitiktiniai, nes berods O. Juodytės šeimininkai ar buvo išvežti, ar jai bebūnant atvažiavo vežti.
Pradedam grimuotis, artėja spektaklio pradžia, salėje nei vieno žmogaus. Kažkuris iš mūsų vadovų skambina į Vykdomąjį komitetą, o ten paaiškina, kad nereikia kelti panikos, vyksta normalus gyvenimas, bilietai išparduoti, prašom vaidinti. Po trijų skambučių duoda uždangą, pirmoje eilėje sėdi du paaugliai basomis kojomis, iš tų vaikų, kurie atvažiavus dekoracijoms visada puola padėti iškrauti, kad galėtų pažiūrėti teatro.
Praeina pirmas paveikslas – piršlybos, po trumpos pertraukos – vestuvės. Vingiai – O. Juodytė ir J. Siparis – laukia jaunųjų, mes su armonika palydim, su jaunaisiais L. Kupstaite ir B. Kisielium dainuodami įgriūvam į sceną. Staiga O. Juodytė pradeda balsiai verkti, tiesiog šaukdama. Nakas – piršlys jau nebevaidina, rėkia: Ance valdykis, valdykis, krato ją paėmęs už pečių. Tęsiam spektaklį o salėj ir tų dviejų basakojų nėra. Staiga iš salės J. Rudzinsko balsas: „Užteks, baikim komediją“. Rudzinskas tikriausiai buvo atsakingas už gastroles. Einam kas sau į savo nakvynės vietas.
Pareinu. Virtuvėje didžiuliai emaliuoti kibirai ir dubenys prikrauti bandelių, įdarytų lašiniais, ir dar vis abi moterys kepa. Jaunoji jau visai atvirai pasakoja, kad vyras su vaikais slepiasi kaime, o ji pasilikusi su motina ruošiasi, jei vežtų. Bando mane vaišinti, aš net pagalvoti negaliu, atrodo, taip realu, kad tų bandelių gali labai prireikti. Dabar nevalia jų liesti. Man paklota lova salone, kuris langais išeina į gatvę. Ruošiuosi gultis, atsargiai įeina jaunoji ir vėl labai susijaudinus sako: „Nežinau, komunistas ar komjaunuolis jūs, bet kreipiuosi į jus kaip į lietuvį, jei privažiuos prie namo sunkvežimis, čia pro langą jums bus gerai matyti, tai maldauju, belskit į sieną, aš pasislėpsiu, sakykit, kad tik senutė yra namie, kuri jus pagal raštelį įleido“. Pažadu. Viena gatvė eina palei namą, o kita tiesiai prieš langą eina į tą gatvę, kurioje namas. Taip visą naktį išstovėjau už uždangos prie lango. Iš tolo sušvyti žibintai, artėja artėja, lėtina greitį, atrodo, jau sustos, pravažiavo. Vėl iš tolo artėja, pasuka tai į dešinę, tai į kairę. Pravažiuoja. Ramu. Jau ruošiuosi gultis, vėl burzgimas, vėl artėja. Baisu prigulti, kad neužmigčiau. Taip sulaukiau ryto. Pasirodo, ir moterys nebuvo sudėjusios akių. Manęs prašė, bet ir pati klausė įsitempus. Šeimininkė, pasirodo, gimnazijos mokytoja, tiek persitempus, prisijaudinus sako, jei laimingai mums praeis tas vežimas, tai tuojau stosianti į partiją, nes nebeįmanoma tokia kančia ir laukimas. Tegul bus tai nedora, bet niekada neįsivaizdavusi, kad baimė yra tokia naikinanti ir alinanti. Atsimenu tą moterį ir tą siaubą, ir kažkokį begalinį gailestį ir užuojautą, ir kartu nerimą dėl suluošintų žmonių. […]
[Aktoriaus Laimono Noreikos 1978 m. dienoraščiai] // Aktoriaus dienoraščiai. Vilnius : Scena, 1999, p. 124–127.
Nuotraukoje: Laimonas Noreika. Prieiga internete: http://www.famousfix.com/topic/laimonas-noreika/photos