1984-aisiais, kai dukrai Miglei buvo vos treji, mano vyro bendradarbis, lėlių teatro aktorius Vladas Kazlauskas pakvietė mus į [Panevėžio lėlių liaudies teatro] spektaklį „Vembu Tembu“. Po spektaklio Vladas supažindino mus su šio teatro vadovu, dailininku Albertu Stepanka. Jam iškart patiko mano šypsena ir duobutės skruostuose. Pasiteiravęs, ar dainuoju ir šoku, A. Stepanka pakvietė mane ateiti į repeticiją tiesiog apsidairyti. Iš to džiaugsmo mečiau visus reikalus ir jau kitą dieną nulėkiau į teatrą.
Po repeticijos susipažinau su Julija Stepankiene, kuri mane nepaprastai šiltai priėmė į savo vadovaujamą kolektyvą. Netrukus gavau ir pirmąjį vaidmenį K. Sajos spektaklyje „Palangos liūtas“. Deja, šis spektaklis nebuvo skirtas vaikams. Su juo vykdavome į įvairias kolūkiečių rengiamas šventes.
Kaip ir dera pradžiai, pirmasis blynas prisvilo. Išėjusi į sceną iš jaudulio sumaišiau tekstą. Režisierė mane griežtai apibarė:
– Višta, penki žodžiai, ir tų negali pasakyti…
Aš apsiverkiau ir maniau, kad scenai esu visiškai netinkama. Tačiau viskas pasikeitė, kai man patikėjo vaidmenis vaikiškuose spektakliuose. Tada viskas klostėsi puikiai. Vaidinau ir lapę, ir ožką. Tiesa, tai buvo vaidyba su kaukėmis. Tikrasis iššūkis laukė tuomet, kai į rankas paėmiau lėlę – paršelį Naf-Nafą spektaklyje „Trys paršiukai“. Prireikė daug pastangų ir darbo, kol paršelis mano rankose atgijo. Su šiuo vaidmeniu teko apkeliauti ne tik Lietuvos miestus ir miestelius, bet ir pabuvoti Bulgarijoje bei Šiaurės Korėjoje.
Kelionėse būdavo nepaprastai smagu, tačiau už viso to slėpėsi didžiulis darbas. Repeticijos vykdavo du kartus per savaitę. Aš jų laukdavau ne kaip prievolės, o kaip geriausio atsipalaidavimo nuo kasdienės buities. Buvo įdomu susitikti su įvairių specialybių žmonėmis, su kuriais repeticijų metu „pūsdavome į vieną dūdą“.
Julija ir Albertas Stepankos mums buvo tarsi tėvai – šilti, visada nuotaikingi, pamokantys, reiklūs. Mūsų kolektyvas turėjo gražių tradicijų: kartu švęsdavome gimtadienius, Kovo 8-ąją, Kalėdas. Viskas vykdavo senajame Panevėžio dramos teatre, prie kurio buvo įrengtos Alberto dirbtuvės. Ten ir gimdavo visos lėlių teatro kaukės bei lėlės. Nekantriai laukdavome, kada jos bus baigtos. Iki tol tik skaitydavome tekstus, kuriuos kruopščiai redaguodavo J. Stepankienė.
Iš viešnagės Šiaurės Korėjoje išliko smagus nuotykis. Vaidinau Naf-Nafą. Scenoje jau pastačiau savo namelį, dainuoju, dainuoju…, o mano broliai Nif-Nifas ir Nuf-Nufas nepasirodo. Kadangi pasaka korėjiečiams buvo skaitoma korėjietiškai, jie tiesiog stebėjo vaizdą, o mes scenoje kalbėjome lietuviškai. Neapsikentusi pusbalsiu sakau:
– Ei, durniai, jūs kada ateisite? Kas ten atsitiko?
Jie vis tiek neateina. Aš vėl:
– Tai ateisite kada nors pas mane?
Pagaliau pasirodė! Paaiškėjo, kad užkulisiuose jie kažko užsiplepėjo. Po spektaklio visi ilgai juokėmės.
Dar ir dabar prisimenu vieną pirmųjų savo pasirodymų. Tai buvo Rugsėjo 1-oji, Naf-Nafą vaidinau vos antrą kartą. Po spektaklio jau buvau besiruošianti namo, kai priėjo J. Stepankienė ir pasakė:
– Nenusirenk, eik, pravesk vaikams šventę, pasveikink juos.
Iš netikėtumo ir jaudulio maniau, kad prasmegsiu skradžiai žemę. Tačiau susikaupiau ir susidorojau su užduotimi. Režisierė pagyrė, visi likome patenkinti, o labiausiai, žinoma, džiaugėsi vaikai.
Kai mūsų lėlių teatras iširo, pasidarė labai liūdna, širdyje liko tuštuma. Vėliau, dirbdama vaikų darželyje, pati pradėjau režisuoti tuos pačius spektaklius. Nuolat prisimindavau J. Stepankienės patirtį bei vertingus pamokymus. Kurdama lėles darželiui, naudojau žinias, kurias įgijau stebėdama, kaip dirba A. Stepanka.
Tai buvo patys nuostabiausi gyvenimo metai. Šiandien, susitikus su buvusiais teatro kolegomis, širdį užlieja šiluma ir gražiausi prisiminimai. Už šį nepamirštamą, bendrystės pilną laiką esame dėkingi Julijai ir Albertui Stepankoms.
Su pagarba
Irma
Nuotraukos iš I. Pučėtienės asmeninio archyvo
