Sovietų invazija

Birželio 15 d. po pietų iš Ukmergės gatvės pasirodė pirmieji sovietų tankai, ant kurių sėdėjo šalmus ant akių užsimovę mongolai. Tankai niekur nesustodami riedėjo skersai turgavietės į Smilgių gatvę, o vidury turgavietės prie paruošto kulkosvaidžio „budėjo“ du lietuviai kareiviai ir leitenantas. Pravažiuojantieji rusai ir mongolai išgąstingai žiūrėjo į kulkosvaidį, bet jie nereagavo, matyt, jie žinojo gen. Vitkausko tragikomišką įsakymą – apsaugoti „brolišką“ raudonąją armiją nuo vietos gyventojų išsišokimų… […]

Kai raudonoji armija pasirodė Panevėžyje, vietos komunistai užpuolė kalėjimą, išlaužė duris ir išleido daug kalinių. Kalėjimo viršininkas Razminas iš išgąsčio staiga mirė. Prie stoties matau nuovados viršininkas D. su keliais policininkais, revolverius atkišę, vejasi būrį pabėgėlių kalinių, kurie pasislėpė stoties pastatuose. Bent pusė kalinių buvo sugaudyta. Policija atliko pareigas iki galo, bet ji daugiausia ir nukentėjo.

Kelias dienas sovietų tankai dundėjo Pumpėnų plentu Pasvalio-Biržų link (invazija Latvijon), o viršuje skrido didieji lėktuvai, bet jų buvo mažai. Bent savaitę-dvi gyvenimas ėjo normalia vaga. Reikia pripažinti, kad raudonarmiečiai laikėsi drausmingai – jie mažai ir rodėsi viešumoje. Važinėjant po apskritį tarnybos reikalais daug kur matėme jų stovyklas daugiausia prie upių, kvadratu apstatytas tankais ir sunkvežimiais, o vidury palapinės.

Maždaug po savaitės lietuvių kariuomenė iš Pajuostės ir kitų kareivinių buvo iškelta kitur.

Rusų kariuomenė užėmė Pajuostę ir ten įsteigė didelę karinę bazę. Vėliau ten pradėjo statyti didelį aerodromą ir varė ūkininkus su pastotėmis vežti žvyrą, cementą ir akmenis. Jie ruošėsi karui prieš vokiečius. Raudonarmiečiai ir jų komandyrai atvirai sakė: „Da, niemec naš sojuznik, no my jemu ne vierim” (Taip, vokietis mūsų sąjungininkas, bet mes jam netikime).

Po mėnesio prasidėjo NKVD siautėjimas ir areštai. Liepos mėnesį, vieną naktį areštavo vietos žymesnius veikėjus: Galvydi, Skučą, Vabalą, Elisoną, Būtėną ir kitus. Po dviejų savaičių iš kalėjimo paleido tik Elisoną ir Būtėną. Paleistieji iš kalėjimo komunistai buvo svarbiausi NKVD talkininkai. Vienas iš kalėjimo išleistas, žiaurios išvaizdos komunistas Vilimas atėjęs į apskrities valdybą grūmojo kumščiu Butkui ir ligoninės vedėjui dr. S. Mačiuliui. Po to jie greit buvo iš pareigų atleisti.

Nors bolševikai greitai sudarė Paleckio „vyriausybę” ir paskyrė komisarus, bet vietos valdžios autoritetą perėmė komunistai ir jie savavališkai atleidinėjo iš pareigų ir į jas skyrė sau patinkamus žmones. Valstybės ir savivaldybės įstaigos veikė iš inercijos. Persitvarkymas į sovietines įstaigas įvyko ne iš karto. Apskričių ir valsčių savivaldybės pavadintos vykdomaisiais komitetais, kelis mėnesius veikė senąja tvarka.

Persitvarkymo metu į Panevėžį buvo atvykęs pats Paleckis. Vieną vėlų vakarą sušaukęs į vienuolyną vyresnius tarnautojus, „prezidentas” bandė aiškinti vykdomųjų komitetų uždavinius ir kitus reikalus. Negalėdamas atsakyti į visus klausimus, bėgdavo prie telefono ir rusiškai kartodavo tak, tak, tak, da, da, da. Buvo suvargęs ir prislėgtas.

Į spalio revoliucijos šventę atvyko teisingumo komisaras P. Pakarklis, kuris priėmė kariuomenės paradą. Turgaus aikštėje buvo išrikiuotos trys rusų ir viena lietuvių kuopa. Lietuvių kareivių apranga ir šautuvai su durtuvais labai skyrėsi nuo rusų – daug gražiau atrodė. Pakarkliui pasveikinus lietuvių karius „Sveiki, vyrai!”, tie griausmingai atsakė „Sveiks, Tamsta!”. Tada iš publikos kilo didžiausios ovacijos. Pražygiuojant rusams – visi tylėjo. Daugelis žmonių verkė.

Raudonarmiečiai, matydami lietuvių neapykantą ir bandydami jiems įtikti, surengė kelis viešus koncertus su lietuviškomis dainomis ir rusiškais šokiais.

---

 Lelis, Petras. Sovietų invazija // Lietuvos keliu. Toronto, 1973, p. 203–205.

Okupantams keičiantis

Savaitę prieš vokiečių puolimą, iš Vilniaus atvyko inž. Krajuchinas ir paprašė mane kartu nuvažiuoti į Pajuostę pas bazės viršininką ir išaiškinti skundus, kuriuos jis atsivežė. Vietos gyventojai skundėsi Vykdomajam Komitetui, kad karinė bazė užėmė visus kelius ir jie negali niekur išvažiuoti. Prie bazės vartų ilgai sugaišom, kol patekom į vidų, nes reikėjo praeiti pro tris sargybinių postus ir aiškintis. Judėjimas bazėj – kaip skruzdėlyne: traktoriai, buldozeriai, sunkvežimiai stumia žemių kalnus, kareiviai, kolchozininkai ir ūkininkai su vežimais juda, kruta, šūkauja. Lydimi vieno karininko ieškojom pačio vyriausio, kuris vaikščiojo po rajoną su savo padėjėjais. Mums priėjus ir Krajuchinui aiškinant reikalą jis mažai domėjosi tik dairėsi į šalis. Tuo tarpu pribėgo lyg išsigandęs adjutantas ir sako jam: „Prijechal komandujuščij general”. Vadas tuoj nudūmė, bet atsigręžęs pasakė vienam komandyrui „Pogovorite”. Pasilikęs su mumis karininkas sako: „Aš žinau tą reikalą, bet ko jūs rūpinatės kokiais ten keliais kada karas ant nosies”.

Grįžom nieko nelaimėję, bet pamatėm skubų ruošimąsi karui. […]

Pagaliau atėjo laukta diena. Birželio 22 d. naktį baisus trenksmas išmetė iš lovos. Išbėgę lauk pamatėme vokiečių lėktuvus virš Pajuostės (2-3 km. atstume). Vienas po kito lėktuvai smigo žemyn ir išmetę bombas vėl kilo. Atskrido kitos bangos. Prasidėjo karas – ką dabar daryti? Eiti į įstaigą ar bėgti į mišką? Po birželio išvežimų šeimą išsiunčiau į kaimą. Bet kiek ilgai tektų slapstytis, jei pasišalintum iš darbo? Apsigalvojęs, vis tik nuėjau įstaigon. Visi tarnautojai susirinko tik Sergušovo nėra. Tuoj paskambinau NKVD viršininkui ir pranešiau, kad padėjėjas pabėgo. Viršininkas atsakė: „Da, da on u nas”. Man to tik ir tereikėjo. Rajono įstaigoje turėjome porą arklių ir etatinį vežiką. Liepiau jam pakinkyti arklius – važiuosiu kelių tikrinti . . . Išvykome iš miesto Smilgių link. Kelyje sutikome keletą vežimų su suimtais ūkininkais, milicininkų ir enkavedistų lydimais. Pasukome Sujetų link, manydami viename vienkiemyje tarp miškų praleisti baisiąsias dienas. Bet vienkiemyje nė gyvos dvasios – durys užrakintos. Važiuojame toliau. Klaikus vaizdas – niekur nesimato žmogaus, nei sodybose, nei laukuose. Visi išsislapstę miškuose. Apsukę dideli ratą, pro Jakubonius, Medikonius, atvykome į mano tėviškę – vienkiemį netoli vieškelio. Bet ir čia neramu. Matome, vieškelyje rusų kareiviai ir enkavedistai dumia į vieną ir į kitą galą rinkdami žmones, kuriuos tik pamato. Naujos vokiečių eskadrilės skrenda Panevėžio link, o kitos grįžta atgal. Vieną naktį pernakvoję, grįžtame atgal į Panevėžį.

Mano ūkelis buvo už geležinkelio stoties ir sunkiau pasiekiamas iš miesto, tai maniau, kad čia bus saugiau. Kelias naktis su bernu Kaziuku nakvojome lauke – krūmuose, rugiuose, griovyje, bet vis nesurasdavom tinkamos vietos. Nakties metu mieste visą laiką kažkas šaudo, vokiečių bombų padegti dega namai. Prie geležinkelio stoties aikštėje guli pora lavonų, vienas jų – geležinkeliečio uniformoje. Paskutinę naktį enkavedistai nužudė tris ligoninės gydytojus, o cukraus fabrike sušaudė apie 20 politinių kalinių. Tą dieną, kai grįžau į Panevėžį, mačiau tuos kalinius suguldytus sunkvežimiuose, enkavedistų vežamus į cukraus fabriką. Apie ketvirtą valandą nakties šaudymas mieste nurimo, bet girdėjosi didelis trenksmas ir dundėjimas. Gulėdami griovyje po krūmais su bernu Kaziuku, nusprendėm, kad turbūt vokiečių tankai įvažiavo į miestą. Iš ryto eidamas pro geležinkelio stotį, mačiau visą stoties rajoną apstatytą patrankėlėmis, o prie jų vokiečių kariai. Praeidamas pasakiau jiems „Guten Morgen” – jie mandagiai atsakė. Stoties gatvė pilna sunkvežimių ir šarvuotų automobilių, kuriuose eilėmis prisėdę šalmuoti Wehrmachto kariai. Palyginant su apskurusiais raudonarmiečiais, tie vokiečių kariai puikiai atrodė, ypač jų apranga ir apginklavimas. Vienam kariui iš vežimo pakėlus spalvotą rodyklę – visa kolona pajudėjo ir nuvažiavo tolyn. Tankai pravažiavo naktį, kas matyti iš grindinyje paliktų vikšrų pėdsakų. Pasikeitė Lietuvos okupantai.

---

Lelis, Petras. Okupantams keičiantis // Lietuvos keliu. Toronto, 1973, p. 211–213.

Nuotraukoje: Petras Lelis. Iš: Lietuvių enciklopedija. Boston, 1958, t. 14, p. 373.