1919 m. kovo mėn. viduryje Variakojo savanoriai, padedant vokiečiams, bolševikus gerokai apdaužė prie Pociūnėlių, ir jie taip išsigando, kad pasitraukė iš Panevėžio be pasipriešinimo.

Variakojis su dviem kuopom kareivių ir žvalgų komanda kovo 27 d. užėmė Panevėžį, bet išsilaikė jame tik 8 dienas. Naktį išgirdome linksmą žinią, kad lietuviai jau Panevėžyje. Labai įdomu buvo pamatyti, kaip tie pirmutiniai lietuvių kareiviai atrodo.

Iš ryto nuėję į turgavietės aikštę, matome – pagal komandą rikiuojasi pulkeliais, vokiškais rūbais apsirengę kareiviai, ginkluoti vokiškais šautuvais ir su geltonais lankeliais ant kepurių. Jų buvo gal apie šimtą. Žmonės, sustoję šaligatviuose, žiūrėjo į juos ir lingavo galvomis: „Kaip tie kareivėliai atlaikys Panevėžį, kad jų tiek maža tėra?“ Kitą dieną matom jau ilgą eilę išsirikiavusių savanorių Puzino gatvėj prie gimnazijos. Uniformuoti kareiviai mokė juos rikiuotės.

Daug žmonių susirinko ir žiūrėjo, kaip tie prastai (savo rūbais) apsirengę kaimo berneliai mokomi „muštro”. Viena moterėlė net apsiašarojo, sakydama, „Ką tie lietuvėliai padarys?” Bet tuo metu priėjo keletas stambių ir gražiai uniformuotų kareivių, kurie padarė gerą įspūdį. Tai buvo vyresnio amžiaus gimnazistai savanoriai: Laučka, Petkevičius ir kiti. […]

Vieną rytą išgirdome smarkų šaudymą, atrodė, kad Jasnagurkoje už Nevėžio. Kulkos zvimbia aplink ir atsimuša į gimnazijos rūmus. Ten bestovint, aušrininkas Pocevičius sako: „Ar tikite, kad už valandos Panevėžyje vėl bus bolševikai?“ Sakome, „netikim“, bet apsirikom. […]

Pradėjus vėl smarkiau šaudyti, parbėgom namo. Mūsų bendrabutis priešais gimnaziją antrame aukšte, tai pro jo langus viskas gerai matosi. Nuo stoties pusės bėga keli lietuviai kareiviai miesto link. Pusbrolis J. Lelis, tarnavęs raitųjų žvalgų komandoje, zovada atlėkė prie mūsų namo atsisveikinti (jis čia gyveno).

Jis pasakė: „Bėgame iš Panevėžio, bet greit grįšime!“ Bebėgant Smilgių gatve, jis buvo sužeistas, bet jo žirgas jį išnešė. Neužilgo nuo geležinkelio stoties pusės pradėjo eiti pasiskleidę bolševikai. Jie eidami dairėsi į šalis, laikydami paruoštus šautuvus.

Priėję kryžkelę sustojo, pasitarė ir vienas iš jų šautuvo buože nudaužė prie kampo prikaltą didelę lentą su užrašu „Zum Ehrenfriedhof“ – rodančią kelią į vokiečių karių kapines. Prie Masiulio knygyno jie paėmė nelaisvėn vieną užsilikusį vokiečių kareivį.

Turgavietėje tarp grupės raudonarmiečių stovėjo Sitavičius užsikabinęs ant peties šautuvą, ant kurio durtuvo buvo užrištas raudonas kaspinas. Jis buvo civiliai apsirengęs – milo paltu ir pasakojo jį apstojusiems gimnazistams, kaip jis su savo būriu pirmas įsiveržė į miestą.

Pavakary „Slabodkėje“ girdėjome šūvius ir matėme ten kylančius dūmus.

Po kiekvienos šūvių serijos gatvėje suklykia moterys: „O, Jėzau, Marija!“ Arčiau prieiti raudonarmiečiai neleido, tai paklausėm ten stovinčių žmonių, ką čia šaudo. Matyt, komunistuojantieji žiūrovai atsakė: „Baltagvardiečius, buržujus“.

Grįžtant namo Stoties gatvėje sutikom tris bolševikus su atkištais revolveriais, varančius viduriu gatvės paimtą nelaisvėn lietuvį savanorį. Jo kepurė su geltonu lankeliu, o galva aprišta kruvina tvarstomąja medžiaga. Matyt, jis sužeistas į galvą. Ant šaligatvių stovintieji raudonarmiečiai rėkė varovams: „Stav k stenke!“ (Statyk prie sienos).

Vėliau sužinojom, kad varomasis buvo savanoris, Pumpėnų mokytojas Skvireckas, paimtas nelaisvėn kautynėse prie Bernatonių kaimo. Ten žuvo ir gimnazistas J. Šidagis.

Skvirecką tą pat dieną sušaudė. […]

Gyvenimas bolševikams grįžus

Šis bolševikų sugrįžimas ir valdymas buvo daug žiauresnis negu anksčiau. Dabar prasidėjo teroras, areštai, prisipildė kalėjimas, ko anksčiau vietiniai komunistai dar nebuvo išmokę.

Balandžio mėnesį į Panevėžį atvyko latvių 6-to pulko dalinys. Visi latviai buvo aukšto ūgio, aprengti naujomis rusų uniformomis, kalbėjo tarpusavy tik latviškai. Į apiplyšusius rusus raudonarmiečius žiūrėjo su panieka. Latvių daliniai buvo atsarginė ir patikima bolševikų gvardija. Žuvę bolševikų kariai buvo iškilmingai laidojami. Tokias laidotuves teko stebėti, lydint žuvusį „draugą“ į kapines Ramygalos gatvėj.

Aušrininkėms Pališaitytėms vadovaujant, orkestras ir minia pasikeisdami traukė Janonio dainą: „Kovoje jūs žuvot, mielieji draugai, už laisvę, lygybę, brolybę…“ Kapinėse būrelis raudonarmiečių pakelia „vintovkes“ ir iššauna tris salves.

Nematėm kas dedasi revkome ir kalėjimuose. Kasdieninį gyvenimą bolševikai norėjo parodyti kaip normalų. Buvo suruošę net vaidinimą Montvilo teatre. Pagal laiko dvasią, veikalas buvo parinktas iš rusų karių gyvenimo – „Knarkia paliepus“.

Svarbesnes roles vaidino: karininko – komisaro pavad. Dapšys, kareivio – VI. Kličmanas ir moterišką rolę – viena gimnazistė. Kličmanas puikiai vaidino ir juokino susirūpinusią publiką, kurios buvo pilna salė.

Pirmoje eilėje sėdėjo komisarai, o jų viduryje uniformuotas ir susimąstęs karo komisaras Vitkauskas. Vėliau, vejant bolševikus iš Panevėžio, jis norėjo pereiti į lietuvių pusę ir kovoti prieš rusus. Gaila, kad lietuviai jį pergreit sušaudė Kėdainiuose. Jo brolis buvo Lietuvos kariuomenės vadu 1940 m.

Panevėžio išvadavimas

[…] Panevėžiui išvaduoti buvo sudarytas atskiras dalinys, pavadintas „Panevėžio grupe“, kuriai vadovavo kar. J. Variakojis, bet operacijų planą paruošė ir jį sėkmingai įvykdė buvęs caro armijos pulkininkas M. Katche.

Ši grupė buvo sutelkta Ramygalos–Krekenavos rajone. Gegužės 14 d. ji pradėjo Panevėžio puolimą. Grupę sudarė apie pusantro tūkstančio karių, kurie puolė Panevėžį trimis kryptimis. […]

Panevėžys buvo lietuvių užimtas, bet dar negalutinai. Gegužės 21 d. bolševikai pritraukę savo rezervus ir 6-tą latvių šaulių pulką, pradėjo smarkų puolimą iš rytų pusės, ir Panevėžio grupė po kautynių turėjo pasitraukti iš miesto.

Bet gegužės 23 d. Panevėžio grupė persitvarkiusi vėl puolė bolševikus – atsiėmė Panevėžį, užėmė Miežiškius ir Raguvą.

Joniškėlio batalijonas daug padėjo puldamas bolševikus iš šiaurės pusės. Antrą dieną po užėmimo, atvykę į miestą, radome jį tebedžiūgaujantį pergalės ženkle. Buvo sekmadienis, gatvėse daug karių vaikščiojo su gimnazistėmis, o civilių pulkai vaikštinėjo nušvitusiais veidais. Visi džaugėsi laimėta kova.

Kareiviai buvo gerai aprengti, turėjo vokišką amuniciją ir plieno šalmus. Matėsi, kad čia jau ne savanoriška improvizacija, bet reguliari karo pajėga.

Vakare girdėjosi dainos, šūkavimai ir… šaudymas. Mūsų bendrabuty atsirado alaus statinė ir per visą naktį linksminomės su pažįstamais savanoriais iš savo apylinkės. Draugai aušrininkai buvo išsislapstę. Dainavome naują karių dainą „Ant saulės ginklai sumirgėjo…, o ten prasiskleidė firanka“.

Apie 3 val. ryto išgirdome isterišką moterų šauksmą ir aimanavimus. Žiūrim pro langą, kas čia dedasi. Dar tamsu, bet matosi, kad nuo kalėjimo pusės važiuoja ir suka į Respublikos gatvę vienas, kitas, trečias vežimas prikrauti… lavonų. Kojos, rankos atsikišusios iš vežimų tabaluoja. Kieno tie lavonai buvo – neteko sužinoti.

---

Lelis Petras. Laisvės kovos. Iliustr. // Lelis P. Lietuvos keliu. Toronto, 1973, p. 47–72.

Nuotraukoje: Petras Lelis. Iš: Lietuvių enciklopedija. T. 14. Boston, 1958, p. 373.