Baigiantis mokslo metams ketvirtoje klasėje, direktorius surengia pačią įdomiausią ekskursiją – traukiniu į Panevėžį! Panevėžys esąs didelis miestas, vos ne kaip Kaunas.

Traukinys jau visai sutvarkytas: vagonų langai iš gero stiklo, suolai sveiki. Garvežiukas šeriamas nebe malkomis, o tikromis akmens anglimis. Tiršti juodi dūmai, tumulais virsdami iš jo kamino, kelia tik pasigėrėjimą, o ne baimę, kaip anksčiau man ir praeito šimtmečio pabaigoje mano senelei, kai ji, eidama į Troškūnų atlaidus, pamatė šį liuciferą ir tiek jo išsigando, kad pametė rugiuose naujus batus… Ne, dabar šis geležinis liūtukas džiaugsmingai neša mane, nors dar keturiolikmetį, bet jau, man rodosi, visai subrendusį, vėl pamatyti platesnio pasaulio.

Pravažiuojam jau man pažįstamas ir atmintinai žinomas stotis. Panevėžys tikrai panašus į Kauną, tik neturi „konkės“, bet vežikų prie stoties tai gal tiek pat. Tikros karietos! Ratai guminiai – važiuoja per bruką ir visai netarška kaip Anykščių žydo vežiko ratai. Na, Nevėžiui tai toli ligi Nemuno, jis ir už mūsų Šventąją siauresnis. O štai fabrikai! Aukščiausi kaminai, ir iš jų tik virsta, tik kyla aukštyn dūmai! Čia mielės, o dešinėje – alaus bravoras… O kas ten? Keliolikos aukštų namai, bet tokiais mažais langeliais?… Tai malūnai! Girgžda braška vežimai, prikrauti miltų maišų, stoties link, didesni už kaime kraunamas šieno koras.

Einam einam Respublikos gatve, vis dairomės dairomės, ir štai mūsų direktorių apkabina kažkoks priešais ėjęs barzdotas ponas. Bučiuojasi, per pečius daužosi, kvatojasi, abiejų akiniai tik bliksi.

– Geroje dienoje atvykote, – sako tas barzdočius: – turėsite dalyvauti mūsų gimnazijos gegužinėje. Yra jau atvykusi Raguvos progimnazijos ekskursija.

Mūsų klasiokė Juozapavičiūtė paaiškina, kad tas barzdočius – tai Panevėžio gimnazijos inspektorius Matas Grigonis, mūsų direktoriaus svainis.

– Jūs eikite į gimnaziją, atsikvėpkite, o aš tuoj grįšiu ir aprodysiu jums mūsų parodą, – skubiai nueidamas, pasakė Grigonis. […]

Įeinam į gimnaziją. Gražumėlis rūmų, didumėlis langų, platumėlis koridorių! Stoviniuojam vestibiulyje kaip avių būrelis, pritrenkti to didingumo.

Pagaliau grįžo inspektorius Grigonis ir pradėjo mus vedžioti iš klasės į klasę, rodydamas mokinių darbų parodą. Tai buvo daugiausia piešiniai – nuo pirmos iki aštuntos klasės. […]

Paveikslai, paveikslai! Kiekvienai klasei atskiras kambarys. O štai dvi patalpos vien septintos klasės mokinio B. Bučo, būsimo skulptoriaus, darbams! Paveikslai milžiniški, įrėminti, o juose miškai, laukai, ežerai… Net galva svaigsta, žiūrint į tokias grožybes!

– Štai koks mūsų Bučas! Jis laimėjo pirmąją premiją pašto ženklų konkurse! – aiškina Grigonis: – Tai kartu ir mūsų piešimo mokytojo Zikaro nuopelnai.

Įveda į mokytojo Zikaro piešimo klasę. Vėl nustebina klasės šviesumas, molbertai ir spintos, prikrautos baltų gipsinių skulptūrų: čia ir koja, ir ranka, ausis, čia ir nepaprastai gražios, tiesia nosimi ir garbanotais plaukais mergaitės galva. […]

---

Šaltenis, Rapolas. Didelis Panevėžio miestas // Šaltenis R. Jau skleidės burės. Kaunas, 1991, p. 111–114.

Nuotraukoje: Rapolas Šaltenis. LCVA. Prieiga internete: http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=%C5%A0altenis_Rapolas