Parašyk apie Panevėžį

Žodžio laisvinimo istorija

/ Arnas Simėnas

1988 m. birželio 3 d. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės įsteigimas Vilniaus mokslų akademijos salėje buvo tarsi starto šūvis. Panevėžyje netrukus, liepą, iš antro karto taip pat įsisteigė LPS iniciatyvinė grupė. „Upytės“ viešbučio salėje vykdavo susirinkimai. Juos pradžioje vesdavo Gintaras, dažniausiai lankęsis Vilniuje ir susitikinėjęs su LPS iniciatyvinės grupės žmonėmis. Viešbučio direktorius tik kartais, paūmėjus santykiams su partkomu, neįsileisdavo. Tuomet visas būrys sąjūdininkų pergūžėdavo į greta buvusios Panevėžio viešosios bibliotekos skaityklą.

Viename tokiame susirinkime pasiūliau leisti savą laikraštuką. Jau gaudavome vilnietiškas „Sąjūdžio žinias“, kurias redagavo Panevėžio grupės „krikštatėvis“ Arvydas Juozaitis. Buvo pritarta, beliko daryti. Neatrodė, kad tai bus sunku. Bet tik iš pradžių.

Trumpai paaiškinsiu, kaip tas laikraštis buvo „daromas“, nes dabar, ypač jaunesniems, sunku būtų įsivaizduoti. Taigi. Pirmiausia mašinėle (specialia, tam skirta) buvo spausdinami redaguoti tekstai. Po to lapai buvo apkarpomi taip, kad gražiai susidėliotų ant maketavimo lapų. Įsivaizduojate „puzzle“? Tai va – taip turėjo gulti iškarpyti tekstai. Gražiai, vienas kito neužstodami ir, šiukštu, neišlįsdami už maketlapio. Kai jau jame nelikdavo vietos, tekstus prie jo priklijuodavo Vygis. Jis buvo mūsų „laikraščio“ maketuotojas.

∗∗∗

Taip vadinamą redakciją, atrodo, net labai ir nesiklausę Vygio, įkūrėme menininkų Kosmauskų bute. Šis buvo centre, patogus susisiekimas, be to, pakeliui, kur link beisi.

Laikraščio pavadinimą, atsimenu, pasiūlė Elena Mezginaitė. Sako: „Vilniuje yra „Sąjūdžio žinios“, kam labai skirtis. Tegu būna „Sąjūdžio žodis“. Taip ir liko. Beje, vėliau leidžiamam „Laisvam žodžiui“, regis, taip pat iš visų siūlomų buvo išrinktas Elenos pasiūlytasis. Geras pavadinimas. Visi, kas nori kalbėti apie spaudos laisvę, būtinai pavartoja junginį „laisvas žodis“.

Kadangi šiek tiek buvau dirbęs redakcijoje korektoriumi, tai žinojau, kad kiekvienas laikraštis turi „kepurę“, t. y., gražiai išrašytą pavadinimą. Tai, aišku, pirmiausiai ir buvo pagalvota apie tai. Lėtakalbis Rimas gi pasižadėjo pavadinimą nupaišyti! Apskritai, tuomet nė vieno atėjusiojo nereikėjo įkalbinėti ką nors veikti bendram labui. Visi siūlydavosi prisidėti prie Sąjūdžio veiklos kuo tik galėjo. Tad ir pirmojoje mūsų redakcijoje visi turėjo savo funkcijas. Tiesa, profesionalės žurnalistės jau tą patį vakarą pasakė, kad negalės su mumis iki vėlumos „gaminti“ išdidžiai vadinamą laikraštį. Ne, tai ne. Ką padarysi. Ne lygis, vadinas. Patys kaip nors. Tiesa, reik pripažint, vieną kitą straipsniuką pasuko. Net į pirmą numerį, kurio miesto oficiozas nespausdino.

Taigi, kaip minėjau, Rimas jau turėjo būti nupaišęs „kepurę“, reikėjo tik pasiimti. Žinojome, kad telefonai galėjo būti saugumo klausomi. Nomeda ėmėsi misijos kalbėti konspiratyviai. Kaip ir tiko tuo metu – antrąjį Sąjūdžio gyvavimo mėnesį. Paskambino autoriui.

– „Labas, Rimai!“ – „Labas…“ – „Rimai, gali ateit prie Lenino už pusvalandžio su „kepure“? Sekė ilga pauzė. Po jos Rimas pasmalsavo: „O… kodėl su kepure?“ Natūralus, vienok, klausimas liepos mėnesį! Nomedai reikėjo suktis, išlaikant absoliučią konspiraciją: „Na, tą „kepurę“, kurią laikraščiui darei…“ – „Nedariau aš kepurės, pavadinimą nupaišiau…“

Žmogus aiškiai redakcijoje buvo nedirbęs…

Parsinešėm tą „kepurę“, užklijavom ant maketavimo lapų, kaip ir dera, – viršuje. Lapai dar tušti. Tekstų – vienas. Na ir prasidėjo.!.. Vartėme laiškus, čia pat teko juos redaguoti, Nomeda spausdino mašinėle tekstus, Vygis karpė juos ir dėliojo ant maketlapių… Nebepamenu, kas dar tąkart dalyvavo leidybos darbe, tik atsimenu įspūdį – didžiajame Kosmauskų kambaryje buvo ankšta: daugiausiai vietos ant stalo, grindų, palangės užėmė laiškai, kažkokie tekstai… Skambėjo telefonas, kažkas pranešinėjo naujienas ar šiaip siūlė informaciją. Atrodo, kartas nuo karto įeidavo Vygio mama aktorė Henrika Hokušaitė, pažiūrėdavo atlaidžiai su šypsena. Ir tarsi sakė: „Žaiskit, žaiskit, vaikai… Tik, žiūrėkit, nesusipeškit!..“

Už lango temo, pamažu į kambarį slinko labai laukta liepos vakaro vėsumėlė. Maketavimui pabaigos nesimatė…

Pirmojo numerio tiražą reikėjo turėti pirmajam dideliam renginiui „Raketos“ kino teatre. Turėjo būti keliamos realios ekologinės Panevėžio problemos, o ne „vis dar pasitaikančios negerovės“. Bus viešai kalbama ir apie tikruosius kaltininkus, kurie teršia Nevėžį, veža į duobę už miesto spirito fabriko atliekas.  Ir renginys jau  – su Trispalve ir Gedimino stulpų ženklu, natūraliai tapusiu Sąjūdžio… Tiesa, pirmąkart Trispalvę jau buvo atvežę dviračių ekologinio žygio dalyviai, vedini Egidijaus Ivanausko, prie teatro.

Mūsų redakcija vėluoti negalėjo. Jokiu būdu. Ir niekada vėliau.

Nepaisant to, liepa ar gruodis už lango. Nepaisant, kiek rodydavo laikrodis. Kartą net teko po laikraščio suklijavimo, kavinėje „Pavasaris“ išgėrus kavos, lėkti tiesiai į darbą – antrąją vidurinę mokyklą.

Tokie jau buvome. Gal dar esame?

∗∗∗

Pirmąjį „Sąjūdžio žodžio“ numerį parengėme paryčiais. Viršuje maketo, matomiausioje vietoje, aišku, buvo užklijuota „kepurė“. Tokį ruošinį  ir įteikėme Vytui, kuris tąkart, o paskui visą laiką, nugabeno maketą į Vilnių, atidavė „kažkam“, o tas „kažkas“ grąžino visą tiražą. Konspiracija…

„Raketoje“ mūsų pirmasis kūrinys akimirksniu pasklido minioje.

Nepavėlavom, kad mane kur!..

Arnas Simėnas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.