Kalbininkas, leksikologas, vertėjas, pedagogas.

Gimė 1885 03 25 Ėriškiuose (Panevėžio r.) – mirė 1969 02 05 Vilniuje, palaidotas Ėriškiuose.

1898 m. baigė Ramygalos pradinę mokyklą. 1989–1906 m. mokėsi Panevėžio realinėje gimnazijoje. 1911 m. baigė slavų filologiją Sankt Peterburgo (Rusija) universitete.

Baigęs universitetą dirbo „Vilties“ redakcijoje Vilniuje. I pasaulinį karą praleido Voroneže (Rusija). 1918 m., grįžęs į Lietuvą, vadovavo Panevėžio gimnazijai, 1919–1924 m. – Panevėžio mokytojų seminarijos direktorius, daug prisidėjęs prie jos atkūrimo. 1924–1930 m. dėstė Lietuvos universitete, 1931 m. – Vytauto Didžiojo universitete, 1944–1960 m. Vilniaus universitete. 1944–1950 m. – Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros vedėjas. 1944–1952 m. Lietuvių kalbos instituto direktorius.

Profesorius (1944). Lietuvos mokslų akademijos narys (1946).

J. Balčikonis įnešė žymų indėlį į lietuvių kalbotyrą kaip žodynininkas, kalbos istorikas, dialektologas, gramatikos specialistas, vietovardžių tyrinėtojas, tautosakininkas, kalbos grynumo puoselėtojas, daugiausiai nusipelnęs lietuvių leksikografijai. Perėmęs K. Būgos kartoteką organizavo žodyno rengimo ir žodžių rinkimo darbą. 1930–1952 m. – Lietuvių kalbos žodyno vyr. redaktorius. Sovietų pašalintas iš žodyno redaktoriaus pareigų, liko jo įkvėpėjas ir svarbiausias rėmėjas. Pats surinko ir užrašė keliolika tūkstančių žodžių. „Dabartinio lietuvių kalbos žodyno“ (1954) vienas redaktorių. Parengė J. Jablonskio „Raštus“ (5 t., 1932–1936), M. Valančiaus „Raštus“ (1931), fotografuotinį „1598 metų Merkelio Petkevičiaus katekizmo“ leidimą (1939). Redagavo D. Kleino lietuvių kalbos gramatiką. Rinko Lietuvos vietovardžius – 1959 m. parašė studiją apie lietuvių vietovardžius, kilusius iš vandens telkinių vardų, tautosaką – išleista profesoriaus užrašyta 267 dainų rinktinė „Druskininkų dainos“ (1972).

Išvertė brolių Grimų, H. K. Anderseno, W. Haufo, Š. Pero pasakų, arabų pasakas „Tūkstantis ir viena naktis“, Ž. Verno, J. Svifto kūrinių.

Kaip teigia T. Venclova, sovietmečiu J. Balčikonis garsėjo nepriklausoma laikysena, iš savo algos rėmė tremtinių šeimas. Turėdamas stiprų gyvosios kalbos jausmą, daug prisidėjo prie jos normų išsaugojimo ir įtvirtinimo sunkiomis okupacijos aplinkybėmis.

Atmintis
1937 m. Ėriškių pradinei mokyklai suteiktas Juozo Balčikonio vardas (nuo 2012 m. – Ramygalos gimnazijos Ėriškių Juozo Balčikonio skyrius). 1970 m. Panevėžio 1-ajai vidurinei mokyklai suteiktas Juozo Balčikonio vardas (dabar – Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija). Gimnazijos istorijos muziejuje kalbininkui įrengta ekspozicija. Kasmet kovo mėn. Panevėžio mieste ir rajone vyksta jam skirtos kalbos savaitės. 1966 m. Panevėžyje J. Balčikoniui atidengtas paminklas (aut. A, Vytėnas). 1989 m. Lietuvių kalbos draugijos Panevėžio skyriaus iniciatyva kalbininko gimtinėje jo atminimui pastatytas stogastulpis (aut. Br. Draskinis). 1971 m. Vilniuje Mokslininkų namo, kuriame J. Balčikonis gyveno 1951–1969 m., fasade atidengta atminimo lenta. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ji pakeista nauja. 1990 m. Kaune Aleksote ant namo, kuriame kalbininkas gyveno, sienos atidengta J. Balčikoniui skirta atminimo lenta (1994 m. lenta dingo, 2005 m. pakabinta nauja). 100-ųjų gimimo metinių proga SSRS paštas išleido jam skirtą voką. 1990 m. Ėriškių žemės ūkio akcinė įmonė įsteigė Juozo Balčikonio vardo premiją, skiriamą už reikšmingus darbus kalbotyros srityje. Juozo Balčikonio vardu pavadintos gatvės Vilniuje ir Kaune. Vilniuje, Literatų gatvės sienoje, Lietuvos literatams skirtoje galerijoje, yra jam skirtas S. Želnytės meno kūrinys (nr. 6). J. Balčikonis įrašytas Vilniaus universiteto P. Skargos kiemo arkadose. Leidykla „Mokslas“ yra išleidusi J. Balčikonio „Rinktinius raštus“ (2 t., 1978–1982). J. Balčikonis įtrauktas į  Lietuvos mokslų akademijos narių ir Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto sudarytą 100 iškiliausių Lietuvos žmonių sąrašą. 1993 m.  J. Balčikonio kapas Ėriškiuose įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.


Nuotraukoje Juozas Balčikonis Petrapilio universiteto studentas. K. Bullos nuotrauka, XX a. pr. Iš: Venclova T. Vilniaus vardai, 2017, p. 347.

---

Svarbesnė literatūra apie J. Balčikonį

1. Balčikonis Juozas. Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos inst., 2002, [t.] 2, p. 484.
2. Baliūnas, Vytautas. Juozas Balčikonis (1885–1969). Portr. // Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija, 1727–2002. Panevėžys : UAB „Nevėžio sp.“, 2002. P. 242–246.
3. Dėk žodį prie žodžio – turėsi žodyną : atsiminimai apie kalbininką Juozą Balčikonį. Vilnius : Lietuvių kalbos institutas, 2006. 324, [1] p. : iliustr.
4. Juozas Balčikonis: 1885–1969: kalbininkas, ištikimiausias Jono Jablonskio tradicijų tęsėjas, Lietuvių kalbos žodyno redaktorius. Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. P. 138–139.
5. Keinys, Stasys. J. Balčikonio darbų reikšmė. Santr. rus.. Bibliogr. išnašose // Lietuvių terminologijos raida. Vilnius : Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2012. P. 194–203.
6. Paulauskienė, Aldona. Juozas Balčikonis – vienas iš žymiausių XX a. Lietuvos humanitarų // Respectus philologicus. 2004, nr. 5(10), p. 213–222.
7. Pupkis, Aldonas. Juozas Balčikonis ir didysis „Lietuvių kalbos žodynas“ : monografija. Vilnius : Lietuvių kalbos institutas, 2013. 479, [1] p. : iliustr.
8. Pupkis, Aldonas. Juozas Balčikonis Panevėžio mokytojų seminarijoje. Iliustr.. Bibliogr. išnašose ir str. gale // Kelias nuo Mokytojų seminarijos iki Panevėžio kolegijos. Panevėžys : Panevėžio kolegija, 2016. P. 24–50.
9. Venclova, Tomas. Balčikonis Juozas. Portr. // Vilniaus vardai. [Vilnius] : R. Paknio leidykla, 2017. P. 346–347.
10. Vitkauskas, Vytautas. Juozas Balčikonis – Panevėžio įžymybė ir didybė. Nuotr. // Panevėžio balsas. 2005,  kovo 17, p. 14.
11. Vitkauskas, Vytautas. Juozas Balčikonis. Kaunas : Šviesa, 1985. 111  p., : iliustr.