Teatro režisierius.

Gimė 1936 06 19 Panevėžyje.

Iki 1941 m. gyveno Panevėžyje. Žuvus tėvams, augo pas tetą Marijampolėje. 1954 m. baigė Marijampolės 1-ąją vidurinę vidurinę mokyklą (dab. Rygiškių Jono gimnazija). 1954–1957 m. studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų fakultete, 1957–1958 m. – Lietuvos valstybinės konservatorijos Aktoriniame fakultete. 1958 m. įstojo į Valstybinį teatro meno institutą Maskvoje (GITIS), 1964 m. jį baigė.

1961–1966 m. suvaidino keturiuose kino studijos „Mosfilm“ filmuose. Teatre debiutavo 1963 m. Sukūrė spektaklių Lietuvos rusų, Šiaulių, Lietuvos akademiniame dramos teatruose. 1967–1972 m. – Kauno dramos teatro vyr. režisierius. Atleistas iš pareigų dėl politinių motyvų. Daugelis spektaklių buvo uždrausti arba cenzūruoti. Protestuodamas prieš kūrybinės laisvės suvaržymą 1974 m. su žmona A. M. Sluckaite emigravo – gyveno Austrijoje, Vokietijoje, JAV. JAV ir Kanados aukštųjų mokyklų kviestinis profesorius. 1985–1991 m. dirbo Laisvosios Europos/Laisvės radijo (Miuchenas, Vokietija) Lietuvių programų redakcijoje. 1975 m. Kopenhagoje vykstant Tarptautinio A. D. Sacharovo vardo tyrinėjimo, skirto nustatyti žmogaus teisių pažeidimus, komisijos posėdžiams, juose buvo perskaitytas J. Jurašo pareiškimas apie žmogaus teisių pažeidimus, lietuvių tautos persekiojimą Sovietų Sąjungoje.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę grįžo, 1990–1992 m. režisavo Kauno dramos teatre, 1992 m. dirbo Kauno dramos teatro meno vadovu.

Svarbesni spektakliai Lietuvoje: M. Bulgakovo „Moljeras“ (1968), K. Sajos „Mamutų medžioklė“ (1968, po pirmo sezono uždraustas rodyti), K. Sajos „Šventežeris“, J. Glinskio „Grasos namai“ (abu 1970), J. Grušo „Barbora Radvilaitė“ (1972). A. M. Sluckaitės „Smėlio klavyrai“ (pagal J. Bobrovskį, 1990), H. Pinterio „Kalnų kalba“ (1991), A. Dorfmano „Mirtis ir mergelė“ (1992, 1993), A. M. Sluckaitės „Antigonė Sibire“ (pagal Ž. Anuji „Antigonė“, 2010), S. Oksanen „Apsivalymas“ (2011), A. M. Sluckaitės „Balta drobulė“ (pagal A. Škėmos to paties pavadinimo romaną, 2012; už šį pastatymą pelnė „Auksinį scenos kryžių“).

Režisavo operų: G. Verdi „Aida“ (1997), B. Kutavičiaus „Lokys“ (2000), K. V. Gliuko „Orfėjas ir Euridikė“ (2007), A. Ponkjelio „Lietuviai“ (2009).

Sukūrė spektaklių užsienyje – JAV, Japonijos, Belgijos, Vokietijos, Kanados teatruose: V. A. Amalriko „Rytai–Vakarai“ (1976), Šekspyro „Makbetas“ (1977), J. Glinskio „Pasivaikščiojimas mėnesienoje“ (1978), S. Beketo „Endgame“ (1979), N. Erdmano „Savižudis“ (1980), A. M. Sluckaitės „Zekai“ (1981; visi JAV), A. Čechovo „Trys seserys“ (Togos tarptautinis festivalis, Japonija, 1984), M. Meterlinko „Princesė Maleina“ (Belgija, 1986), „Choristė ir perėjūnas“ (pagal A. Čechovą ir V. Nabokovą, Vokietija, 1986), „Idiotas“ (pagal F. Dostojevskį, JAV, 1989), V. Šekspyro „Vasarvidžio nakties sapnas“ (JAV, 1994), L. Andrejevo „Tas, kuriam skaldo antausius“ (JAV, 1995), A. M. Sluckaitės „Marina. Sielos valanda“ (JAV, 1996), A. Milerio „Kaina“ (JAV, 2003), „Lady M“ (pagal V. Šekspyro „Makbetą“, 2004). 1994 m. Toronte (Kanada) režisuotas J. Jurašo spektaklis A. Dorfmano „Mirtis ir mergelė“ pelnė 5 DORA Award apdovanojimus, tarp jų – ir už geriausią metų pastatymą Kanadoje.

Lietuvos teatro sąjungos narys.

J. Jurašas – ekspresyvaus ir metaforiško teatro kūrėjas. Ypač svarbia laikė teatro etiką. Siekė išryškinti aktoriaus individualybę, kad jis taptų visaverčiu kūrybos proceso dalyviu. Savo gyvenimu ir kūryba liudijo žmogiškojo orumo ir laisvo pasirinkimo principus.

Įvertinimas
Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius (2006).
Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija (2009).
Kauno valstybinio dramos teatro apdovanojimas „Teatro rūta“ (2011).
Kauno profesionalaus teatro apdovanojimas „Fortūna“ (2011, 2015).
„Auksinis scenos kryžius“ (2013).
Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ (2016).
Kauno miesto savivaldybės 1-ojo laipsnio Santakos garbės ženklas (2016).
Nacionalinio Kauno dramos teatro padėkos ženklas „Auksinė teatro rūtos šakelė“ (2021).
Auksinis scenos kryžius ir Padėkos premija už ilgametį indėlį į scenos meną (2022).

Apie režisierių sukurtas dokumentinis filmas „Jonas Jurašas. Nebaigti klavyrai“ (rež. J. Javaitis, 1990).

J. Jurašas apie Panevėžį:
„Kai buvau mažas ir laksčiau Sietyno gatvės kieme, nežinojau, kad staiga teks tą kiemą ir miestą, o vėliau ir savo kraštą palikti. Nežinojau, kad manęs laukia ilgas, vingiuotas gyvenimo ir kūrybos kelias per kelias šalis, per daugelį pasaulio teatrų. Bet atsigręždamas matau, kad toje ilgoje kelionėje mane nuolat lydėjo patys brangiausi ir kartu tragiški Sietyno gatvės prisiminimai, kurie žadino vaizduotę ir rado atgarsį mano spektakliuose, mano statomų dramų ir operų metaforose. Šiandien – savo gyvenimo saulėlydyje – jaučiu tarsi sugrįžęs į savo gimtąjį miestą, į Panevėžį, kuriame atidaryta mano nueitą kelią plačiai apžvelgianti paroda „Būties kaina“, kuriame esu nominuotas garbės piliečiu. Už visa tai esu nuoširdžiai dėkingas.“ (Armonaitė, L. Jonas Jurašas: „valia ir tikėjimas įveikia kliūtis“. Iliustr. // Sekundė. 2024, bal. 26, p. 8–9)

Nuotraukoje Jonas Jurašas. Prieiga internete: https://kultura.lrytas.lt/meno-pulsas/2010/08/24/news/90-aji-sezona-kauno-valstybinio-dramos-teatras-scena-suteiks-keturiems-buvusiems-teatro-meno-vadovams-5641334/amp/

---

Svarbesnė literatūra apie J. Jurašą

1. Januševičienė, Virginija. Jonas Jurašas: Panevėžio syvai maitina mane iki šiol. Iliustr. // Panevėžio rytas. 1996, rugpj. 3, p. 1–2.
2. Jonas Jurašas / sudaryt. Audronė Girdzijauskaitė. Vilnius : Gervelė, 1995. 379 p. : iliustr.
3. Jurašas Jonas. Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos inst., 2006, [t.] 9, p. 41.
4. Jurašas, Jonas. „Vertingas dalykas – sugebėjimas suabejoti“ : [pokalbis] / kalbino Jūratė Grigaitienė. Portr., iliustr.. Santr. angl. // Lietuvos scena. 2009, nr. 3, p. 12–15.
5. Jonas Jurašas : [pokalbis] / kalbėjosi Svajūnas Sabaliauskas-Geladuonis. Iliustr. // Atviri pokalbiai su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais. Kaunas : Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], [2015]. P. 186–197.
6. Jurašas, Jonas. Prikelti legendą : [pokalbis] / kalbėjosi Viktorija Vitkauskaitė. Portr., iliustr. // IQ. 2014, nr. 9 (rugsėjis), p. 92–95.
7. Jurašas Jonas. Portr. // Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai. Kaunas : Leidybos idėjų centras, 2015, d. 2, p. 522.
8. Jurašas Jonas Rimgaudas. Portr. // Kas yra kas Lietuvoje, 2018. Kaunas : Leidybos studija, [2018]. P. 706.
9. Sluckaitė-Jurašienė, Aušra Marija. Po Dvynių ženklu : teatro menininko [Jono Jurašo] kelias tarp dviejų pasaulių. Vilnius : Vaga, 1994. 173, [3] p. : iliustr.
10. Sluckaitė-Jurašienė, Aušra Marija. Spektaklių ir sapnų klavyrai : [J. Jurašo kūrybos apžvalga]. Vilnius : Kultūros barai, 2016. 606, [2] p. : iliustr.
11. Vasinauskaitė, Rasa. Jonas Jurašas: minties ir aistros ilgesys. Iliustr. // Teatras. 2005, nr. 2/3(20), p. 27–31.