Katalikų kunigas, antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvis.

Gimė 1905 03 12 Talkoniuose (Pasvalio r.) – mirė 1945 03 28 Pucke (Lenkija), 1989 09 12 palaikai perlaidoti Panevėžyje, Kristaus Karaliaus katedros šventoriuje.

Mokėsi Pumpėnų pradinėje mokykloje. 1919 m. įstojo į Panevėžio berniukų gimnazijos 3-ią klasę. 1925 m. gimnaziją baigė – išlaikė LR Švietimo ministerijos nustatytus egzaminus ir buvo pripažintas baigęs visą 8-ių klasių aukštesniosios mokyklos kursą su privalomu lotynų kalbos dėstymu. 1925 m. įstojo į Žemaičių vyskupijos kunigų seminariją Kaune. 1927 m. priėmė subdiakono šventimus. 1930 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, įgijo teologijos studijų baigimo diplomą. 1932 m. Kaune išlaikė teologijos licenciato egzaminus.  1935–1937 m. studijavo sociologiją Lilio universitete, 1937–1939 m. – Paryžiaus katalikiškame institute, 1938 m. jame įgijo socialinių mokslų licenciato diplomą.

1930 m. įšventintas kunigu. 1930–1935 m. – Panevėžio katedros vikaras, Panevėžio vyskupijos Jaunimo reikalų direktorius. Vadovavo Panevėžio ateitininkams, angelaičiams, pavasarininkams, vyriausybei uždraudus jų veiklą mokyklose pradėjo kurti organizacijas už mokyklos ribų. Nuosekliai siekė katalikybės principų įgyvendinimo, kritikavo prieš katalikų veikimą nukreiptą valdžios politiką – už tai jam buvo iškelta 15 bylų, baustas piniginėmis baudomis.
Dirbdamas Panevėžyje rūpinosi ir marginalių visuomenės grupių socialine bei moraline globa. Jo iniciatyva miesto mokyklose steigėsi Šv. Vincento draugijos būreliai, kurių nariai organizavo labdarą, lankė ligonines, prieglaudas, neturtingas šeimas ir kalinius, kaliniams rengė paskaitas, kurias skaitė ir pats A. Lipniūnas.

Nuo 1939 m. – Pedagoginio instituto Panevėžyje lektorius. 1940 m. paskirtas Vilniaus universiteto studentų kapelionu, universitete atgaivino ateitininkų veiklą. 1940 m. paskirtas Vilniaus pradinių klasių mokytojų rengimo kursų lektoriumi. 1940 m. priimtas dirbti į Vilniaus pedagoginį institutą. Nuo 1942 m. – Vilniaus I gimnazijos kapelionas ir tikybos mokytojas, Vilniaus kunigų seminarijos sociologijos ir pastoracinės teologijos dėstytojas.

Profesorius (1940).

Prasidėjus II pasauliniam karui rūpinosi badaujančiais Vilniaus gyventojais, 1941 m. su kitais įsteigė šalpos organizaciją „Laisvės fondas“. 1940–1943 m. buvo Šv. Jonų bažnyčios ir Aušros Vartų koplyčios pamokslininkas; pamoksluose skleidė tautiškumo, aukštos dorovės idėjas, kėlė mintį apie lietuvių misiją Rytų ir Vakarų kultūrų kryžkelėje, ragino jaunimą nestoti į Vokietijos kariuomenę. Apkaltintas kurstymu prieš okupacinę valdžią 1943 m. areštuotas ir kartu su kitų lietuvių inteligentų grupe išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Čia slaptai aukojo Mišias, teikė sakramentus, šelpė ligonius, dalijosi su jais savo maistu. 1945 03 12 iš koncentracijos stovyklos išlaisvintas. Mirė Pucko ligoninėje, išsekintas dėmėtosios šiltinės, kuria užsikrėtė kalinių evakuacijos metu. 1989 09 12 mons. J. Antanavičiaus iniciatyva ir pastangomis A. Lipniūno palaikai perlaidoti Panevėžyje, Kristaus Karaliaus katedros šventoriuje.

Bendradarbiavo periodiniuose leidiniuose „Ateitis“, „Pavasaris“, „Jaunimo vadas“, „Rytas“, „Tiesos kelias“, „Panevėžio garsas“. 1932 m. keliavo po Europą, grįžęs parašė knygą „Penkių valstybių sostinėse“ (1933). 1933 m. lankėsi JAV, ten skaitė paskaitas. Po kelionės parašė knygą „Naujasis pasaulis. Įspūdžiai iš kelionės į Ameriką“ (1935). Iš prancūzų kalbos išvertė A. Huonderio „Baltoji rožė“ (1935), B. Arenso „Paskutinioji pergalė“ (1936).

Švč. Jėzaus Širdies sąjungos narys (nuo 1927), Lietuvių katalikų blaivybės draugijos Panevėžio rajono vadovas (nuo 1930).

Įvertinimas
Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius (2005; po mirties).
2006 m. kovo 28 d. Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje pradėtas Dievo tarno kun. Alfonso Lipniūno beatifikacijos – paskelbimo palaimintuoju – procesas.
Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos apdovanojimas „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius“ (2022).

Atmintis
1993 m. Panevėžio 16-ajai vidurinei mokyklai suteiktas Alfonso Lipniūno vardas (dabar – Alfonso Lipniūno progimnazija). 1995 m. mokykloje įrengtas A. Lipniūno kambarys-muziejus. 1993 m. įkurta VšĮ „Panevėžio vyskupijos A. Lipniūno kultūros centras“ (dabar – „Panevėžio vyskupijos jaunimo centras“). Alfonso Lipniūno vardu pavadintos gatvės jo gimtajame Talkonių kaime (Pasvalio r.) ir Vilniuje. 1997 m. ant gimtojo namo Talkoniuose sienos atidengta atminimo lenta (aut. V. Tallat-Kelpša). 2005 m. prie namo Panevėžyje Katedros a. 7, kur 1930–1935 m. gyveno A. Lipniūnas, atidengta atminimo lenta (aut. K. Krasauskas). 2008 m. Pucko miestelyje (Lenkija) atidengta atminimo lenta. 2016 m. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos kiemelyje atidengtas jam skirtas bareljefas (aut. V. Tallat-Kelpša). Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros parapijos namuose viena iš klasių pavadinta kun. Alfonso Lipniūno vardu. Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje yra tapytas A. Lipniūno portretas (aut. J. Mačiokaitė-Pleškūnienė, 1990). Kunigo portretus yra nutapiusios J. Šalkauskienė bei A. Grott. A. Lipniūnui sukurtas tinklalapis http://www.lipniunas.com/. 2007 m. režisierius S. Varnas sukūrė filmą „39 minutės su kunigu Alfonsu Lipniūnu“. 2024 04 10 Vilniuje, Aušros Vartų g. 23 ant Antano Vienuolio progimnazijos fasado atidengta atminimo lenta. Šiame pastate kunigas nuomojosi butą, čia prasidėjo aktyvi kun. A. Lipniūno antisovietinė ir antinacinė pogrindžio veikla.

A. Lipniūnas – apie Panevėžį:
„Nors pravažiavęs nemažą žemės plotą ir pagyvenęs porą dienų Berlyne, o dabar Belgijos sostinėje Briuselyje ir daug turiu įvairiausių įspūdžių, bet Panevėžio ir gerųjų moksleivių niekados negaliu ir negalėsiu užmiršti.” (Kunigas Alfonsas Lipniūnas. Vilnius, 1995. P. 31)

Nuotraukoje kun. Alfonsas Lipniūnas. Prieiga internete: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2019-01-30-kunigas-alfonsas-lipniunas-lietuvisko-zodzio-ir-katalikiskos-meiles-galia/174109

---

Svarbesnė literatūra apie A. Lipniūną

1. Antanavičius, Juozapas. Kunigas Alfonsas Lipniūnas : skiriame kunigo Alfonso Lipniūno 90-osioms gimimo ir 50-osioms mirties metinėms / Juozapas Antanavičius, Romualda Gasparaitytė. Vilnius : Spauda, 1995. 86, [2] p. : iliustr., portr.
2. Alfonsas Lipniūnas : 1905–1945. Iliustr. // Jurgėnų kraštas. Kaunas : Žiemgalos leidykla, 2014. P. 231–243.
3. Bulotaitė, Nijolė. Kunigas Alfonsas Lipniūnas: lietuviško žodžio ir katalikiškos meilės galia. Iliustr. // Šiaurietiški atsivėrimai. 2018, nr. 2, p. 29–32.
4. Dievo tarnas kunigas Alfonas Lipniūnas (1905 03 12 – 1945 03 28) : [biografija beatifikacijos bylai] // Katalikų žinynas. 2017, p. 329–330.
5. Girnius, Juozas. Ir mirė jis kaip įkalintas apaštalas. Iliustr. // Ateitis. 2015, nr. 5, p. 12–15.
6. Yla, Stasys. Kunigas Alfonsas Lipniūnas : monografijos apmatai. Panevėžys : Komunikacijos centras „Kalba. Knyga. Kūryba“, 2018. 214, [2] p. : iliustr.
7. Kačerauskienė, Aldona. Kelioms kartoms auginęs idealizmo sparnus. Iliustr. // Voruta. 2005, kovo 5, p. 4–5.
8. Kodis, Vitalijus. Alfa: kankinio Alfonso Lipniūno gyvenimo istorija / Vitalijus Kodis, Regina Laukaitytė, Arūnas Bubnys. Vilnius : Magnificat leidiniai ; [Panevėžys] : A. Lipniūno kultūros centras, 2022. 141, [3] p. : iliustr., faks., portr.
9. Kunigas Alfonsas Lipniūnas : [atsiminimai]. [Chicago (Ill.)] : Švėkšniškių draugija, 1985. 115, [2] p. : portr., iliustr.
10. Lipniūnas Alfonsas, Lipnickas. Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos inst., 2008, [t.] 13, p. 434.
11. Venclova, Tomas. Lipniūnas Alfonsas. Portr. // Vilniaus vardai. [Vilnius] : R. Paknio leidykla, 2017. P. 323.
12. Zemlickas, Gediminas. Gyvenimas ne sau. Iliustr. // Mokslo Lietuva. 2005, geg. 5/18 (nr. 9), p. 1, 10–11, geg. 19/birž. 1 (nr. 10), p. 11.