Kazimieras Paltarokas

Lietuvos katalikų bažnytinis veikėjas, vyskupas.

Gimė 1875 10 22 Gailioniuose (Pakruojo r.) – mirė 1958 01 03 Vilniuje, palaidotas Panevėžyje.

1886–1888 m. mokėsi Joniškėlio pradinėje mokykloje, 1889–1894 m. – Mintaujos (Jelgavos. Latvija) gimnazijoje. 1894–1898 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. 1902 m. baigė Dvasinę katalikų akademiją Sankt Peterburge, įšventintas kunigu.

1902–1906 m. dirbo Liepojoje (Latvija) vikaru ir trijų aukštųjų mokyklų kapelionu, platino draudžiamą lietuvišką spaudą. 1906 m. gruodžio mėn. – 1911 m. dirbo vikaru Surviliškyje, įsteigė parapijos biblioteką, blaivybės draugijos skyrių. 1911–1922 m. Kauno kunigų seminarijoje dėstė lotynų kalbą, teologijos įvadą, sociologiją ir filosofiją. 1914 m. paskirtas vicerektoriumi. Per I pasaulinį karą rūpinosi seminarijos evakuacija į Smolenską. 1918 m. grįžo į Kauną, tvarkė apgriautus seminarijos pastatus, rengė vadovėlius. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. kaip Kauno atstovas dalyvavo Vilniuje vykusioje I Lietuvių konferencijoje, kurioje išrinkta Lietuvos Taryba. Nuo 1922 m. – Teologijos-Filosofijos fakulteto pastoracinės teologijos katedros vedėjas.

Profesorius (1922).

Susistemino pastoracinės teologijos kursą, parengė jo vadovėlių. 1918 m. pakeltas Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninku, nuo 1919 m. – vyskupijos tribunolo teisingumo gynėjas, nuo 1921 m. – vyskupijos socialinės akcijos sekretorius, nuo 1922 m. – bažnyčios turtų valdymo tarybos narys. 1926 m. konsekruotas vyskupu, paskirtas naujai įkurtos Panevėžio vyskupijos vyskupu. Panevėžyje pastatydino Kristaus Karaliaus katedrą, įkūrė kapitulą, įrengė Katalikų veikimo centro būstinę, prie jos – centrinę vyskupijos biblioteką, įkūrė katalikišką „Bangos“ spaustuvę. Panevėžio vyskupijoje įkūrė 11 parapijų, pastatydino 15 bažnyčių, 14 viešų ar pusiau viešų koplyčių, 11 altarijų. 1939 m. K. Paltaroko iniciatyva Panevėžyje pradėta statyti Mažoji klierikų seminarija.

Rėmė ir rūpinosi katalikiškomis organizacijomis: Katalikų veikimo centru, pavasarininkais, angelaičiais, ateitininkais. Siekė naujovių Lietuvos katalikų bažnyčioje, atsisakant kai kurių konservatyvių bruožų: didelių klebonijų ūkių, civilinės metrikacijos nepripažinimo, rinkliavų iš parapijiečių. Pirmasis (1937) viešai pradėjo kelti kunigų pajamų reformos klausimą. Nacių okupacijos metais Panevėžio vyskupijos kurijos bibliotekoje slėpė žydų religines knygas.

1940 m. sovietų valdžios reikalavimu persikėlė į Vilnių, iš čia administravo Panevėžio vyskupiją ir Vilniaus arkivyskupijos dalį. Buvo nuolat sekamas dėl savo aktyvios veiklos nepriklausomoje Lietuvoje, neigiamo sovietų valdžios vertinimo ir įtariamų ryšių su partizanais. Nepaisydamas draudimų katekizavo vaikus, teikė Sutvirtinimo sakramentą. 1955 m. konsekravo vyskupus P. Maželį ir J. Steponavičių.

Pirmieji K. Paltaroko rašiniai spaudoje pasirodė 1907 m. Pirmoji knyga „Girtuoklystė – nesveikata“ – 1910 m. Parašė sociologijos veikalą „Socialinis klausimas“ (1914), kuriame išdėstė socialinės katalikybės idėjas. Daug dėmesio skyrė jaunimo ugdymui: 1902–1926 m. mokytojavo įvairiose mokyklose, parašė tikybos pradžiamokslių (1916–1940), katekizmų (1918–1940), Šv. Rašto istorijų, pirmasis Lietuvoje įvedė Šv. Mišias jaunimui. Parašė Panevėžio bažnyčių istoriją, rengė Panevėžio vyskupijos parapijų istoriją. Parengė ir išleido daugiau kaip 50 ganytojiškų laiškų pastoracijos, katalikų veikimo, kitais aktualiais klausimais.

1911 m. – „Saulės“ draugijos ir Žemaičių vyskupijos Kunigų savišalpos draugijos iždininkas, „Motinėlės“ draugijos sekretorius. Šv. Kazimiero draugijos valdybos narys, garbės narys (nuo 1937). Lietuvos katalikų mokslo akademijos narys (nuo 1926). Šv. Vincento Pauliečio draugijos garbės narys (nuo 1933). 1917 ir 1920–1923 m. dirbo Krikščionių demokratų centro komitete.

Įvertinimas
Ugniagesių sąjungos I laipsnio ženklas „Artimui Pagalbon“ (1935).
Panevėžio miesto garbės pilietis (2013).

Atmintis
Palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kriptoje. 1960–1963 m. katedroje pastatyti K. Paltaroko biustas (aut. P. Steponavičius) ir memorialinė lenta (aut. J. Vasilevičius). 1993 m. šis biustas ir K. Paltaroko bareljefas Vadaktėlių Šv. Jono Nepomuko bažnyčioje įtraukti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. 1996 m. namas Panevėžyje Sodų g. 3, kuriame gyveno K. Paltarokas, įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Name įrengtas memorialinis kambarys. 1995 m. prie namo atidengtas paminklinis akcentas (aut. V. Žigas), 2016 m. – vyskupui skirtas paminklas (aut. A. Varžinskas, R. Dilius). 1993 m. Panevėžio katalikiškajai vidurinei mokyklai suteiktas vyskupo K. Paltaroko vardas (dabar Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazija). K. Paltaroko vardu pavadintos gatvės Panevėžyje, Kaune, Gailionių kaime (Pakruojo r.), Švobiškio ir Vienžindžių (abu Pasvalio r.) kaimuose. 1992 m. Pamūšio bažnyčios šventoriuje vyskupui atidengtas paminklas (aut. Vl. Vildžiūnas). 2004 m. atidengtas kryžius Gailioniuose K. Paltaroko gimtajai sodybai atminti. Paminklinė lenta vyskupui yra Šeduvos Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčioje. K. Paltarokui skirtų dailės kūrinių – medalionų, bareljefų, portretų, ekslibrisų, vitražų – yra sukūrę menininkai J. Zikaras, V. Palys, V. Švarlys, J. Janulis, J. Šalkauskienė, P. Steponavičius, H. Mazūras ir kt.

 

Nuotraukoje vyskupas Kazimieras Paltarokas. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus fondas. Prieiga internete: https://paneveziokatedra.lt/katedra/asmenybes/vyskupas-kazimieras-paltarokas/


Svarbesnė literatūra apie K. Paltaroką

  1. Balčiūnas, Leonas. Vyskupas Kazimieras Paltarokas – mūsų kraštietis, žymus Lietuvos dvasininkas ir rašytojas // Lietuvos dvasios galiūnai. Kaunas : Raidė, 2001. P. 295–305.
  2. Driskiuvienė, Živilė. Kai kurie Kazimiero Paltaroko socialinės ekonominės koncepcijos bruožai. Santr. angl.. Bibliogr. str. gale // Iš Lietuvos sociologijos istorijos. Vilnius : Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas. Kn. 2, (1999), p. 106–118.
  3. Juškienė, Emilija. Vyskupo Kazimiero Paltaroko sekimo byla: (1946–1958) // Iš Panevėžio praeities. Panevėžys : Panevėžio kraštotyros muziejus, 2002. P. 7–8.
  4. Lapinskienė, Lionė. Šimtmečio panevėžiečiai : 1. Kazimieras Paltarokas. Portr. // Panevėžio balsas. 2001, kovo 6, p. 4.
  5. Paltarokas Kazimieras. Portr.. Bibliogr. str. gale // Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos inst., 2010, [t.] 17, p. 343.
  6. Paltarokas, Kazimieras. Gyvenimo bruožai : atsiminimai : vyskupo Kazimiero Paltaroko gimimo 130-osioms metinėms. Vilnius : Katalikų akademija, 2005. 682, [1] p.
  7. Petkus, Viktoras. Kazimieras Paltarokas // Vilniaus vyskupai Lietuvos istorijoje. Vilnius : P. Kalibato indiv. įm. „Petro ofsetas“, 2002. P. 829–831.
  8. Pruskus, Valdas. Kazimieras Paltarokas (1875–1958) // Socialinė katalikybė Lietuvoje. Vilnius : Technika, 2008. P. 328–330.
  9. Saladūnaitė, Albina. Vyskupo Kazimiero Paltaroko literatūrinis palikimas. Portr. // Tarp knygų.1995, nr. 12, p. 28–30.
  10. Savickienė, Daiva. Vyskupas Kazimieras Paltarokas: dvasininkas, vedęs saugumą į neviltį. Iliustr. // Panevėžio balsas. 2018, vas. 26/kovo 5, p. 5–7.
  11. Vyskupas Kazimieras Paltarokas : bibliografija, amžininkų atsiminimai / sudarė Regina Mazurienė. Panevėžys : Panevėžio m. savivaldybės viešoji b-ka, 1998. 278 p., [12] iliustr.
  12. Vyskupas Kazimieras Paltarokas : virtuali paroda, skirta pirmojo Panevėžio vyskupo K. Paltaroko 140-osioms gimimo metinėms. Prieiga internete: https://sena.pavb.lt/lt/parodos-ir-renginiai/virtualios-parodos/233-vyskupo-kazimieras-paltarokas [Žiūrėta 2019 m. lapkričio 11 d.].