Skulptorius, tarpdisciplininio meno kūrėjas.
Gimė 1962 08 10 Rainaičiuose (Panevėžio r.).
1980 m. baigė Panevėžio 5-ąją vidurinę mokyklą. Mokėsi Panevėžio vaikų dailės mokykloje. Studijavo Telšių taikomosios dailės technikume, Akmens skyriuje, 1983–1989 m. – Lietuvos dailės institute, Skulptūros katedroje.
1989–1999 m. dirbo Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos dailės mokytoju, 1994–1995 m. – Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros asistentu. 1998–2007 m. – Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir videomeno katedros vyriausiasis asistentas, 2002–2004 m. – Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos dailės mokytojas. Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedros docentas (2007), profesorius (2008).
Nuo 1988 m. dalyvauja parodose, simpoziumuose Lietuvoje ir užsienyje (Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Austrijoje, Estijoje, Italijoje, Latvijoje, Danijoje, Lenkijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, JAV, Vengrijoje, Slovėnijoje, Suomijoje, Rusijoje, Rumunijoje, Naujojoje Zelandijoje, Serbijoje ir Juodkalnijoje, Australijoje, Ispanijoje, Meksikoje, Belgijoje).
Ankstyvuoju kūrybiniu laikotarpiu kūrė abstrakčias skulptūras, vėliau – objektus, instaliacijas, videomeną. Nuo 1993 m. kuria daugiaplanius projektus, rengia akcijas, performansus, kuriuose naudojamos fotografijos bei videopriemonės. Dažniausiai viename kūrinyje jungia kelis raiškos būdus. Projektuose glaudžiai bendradarbiauja su įvairiomis specifinėmis visuomenės grupėmis, subkultūromis, kurios integruojamos į kūrinio scenarijų, kartu paliekant laisvę nenumatytiems įvykiams; naikinant meno ir gyvenimo skirtį socialiniai klausimai įtraukiami į meno lauką. Dažnai kelia diskutuotinas, nepatogias temas. Svarbiausi kūriniai: „Kubas“ (1988), „80 skaidrių degančiam kvadratui“ (1989–1992), „64 akmenys ir grandinės“ (1993), „Lopšys – garantuojantis pragmatišką infantilumą“ (1994), „Mergaitė nekalta“ (1999), „Po vėliava“ (2000), „Kažko vis trūksta, kažko vis negana“ (2001–2003), „Pirmapradis dangus“ (2002), „Muziejau, pasislink“ (2004), „Žemės galia“ (2005–2008). Išleido kūrybos katalogą-knygą „Roll over museum“ (2005), recenzijų ir tekstų rinkinį „Rašinėliai“ (2006), metodinę knygą „Antisportas“ (2013; https://www.raila.lt/antisportas/).
Menininko kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinė galerija, privatūs kolekcininkai.
Lietuvos dailininkų sąjungos narys (nuo 1990). Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narys (nuo 1995).
Įvertinimas
Banko „Hansabank“ meno apdovanojimas geriausiam šiuolaikiniam Baltijos šalių menininkui (2003).
Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija (2018).
Nuotraukoje Artūras Raila. Prieiga internete: http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura /interviu /7_savizudybes_budai/
Svarbesnė literatūra apie A. Railą
- Andriuškevičius, Alfonsas. Nesu joks politinis menininkas : Alfonsas Andriuškevičius kalbasi su Artūru Raila. Iliustr. // Lietuvių dailė, 1996–2005. Vilnius : Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006. P. 159–164.
- Kisarauskaitė, Aistė. Artūro Railos žmogiškoji komedija. Iliustr.. Bibliogr. išnašose // Dailė. 2016, nr. 1(67), p. 50–56.
- Raila Artūras. Iliustr. // Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai. Kaunas : Leidybos idėjų centras, 2015, d. 2, p. 905.
- Raila Artūras. Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos inst., 2011, [t.] 19, p. 479–480.
- Raila, Artūras. „Kažko vis trūksta, kažko vis negana“ : [Kęstučio Šapokos pokalbis su menininku Artūru Raila]. Iliustr.. Santr. angl. // Lietuvos kultūros tyrimai. 2015, [t.] 6, p. 122–132.
- Rudzevičienė, Aldona. Artūras Raila: kūrinio galia. Iliustr.. Santr. angl.. Bibliogr. išnašose // Metraštis. 20017, [t.] 20, p. 214–218.