Vertėja, literatūrologė, teatrologė.

Gimė 1938 06 13 Panevėžyje – mirė 2000 06 10 ten pat.

1956 m. baigė Panevėžio 2-ąją vidurinę mokyklą, 1962 m. – Vilniaus pedagoginio instituto prancūzų kalbos studijas.

1963–1994 m. Vilniaus pedagoginiame institute ir Vilniaus universitete dėstė prancūzų kalbos teorines disciplinas ir užsienio literatūrą. 1970–1973 m. studijavo aspirantūroje Maskvos M. Torezo valstybiniame pedagoginiame užsienio kalbų institute. 1989–1992 m. stažavosi Prancūzijos mokyklose: Debussy koledže Lilyje (1989–1990), Marguerite de Navarre licėjuje Burže (1990–1992).

Humanitarinių mokslų daktarė (1973). Docentė (1979).

1994 m. grįžo į gimtąjį Panevėžį. Toliau tęsė bendradarbiavimą su teatro, kultūros veikėjais, bendradarbiavo kultūros žurnale „Naujoji Romuva“, jos vertimus publikavo kultūros almanachas „Proskyna“.

L. Rapšytė – moderniosios prancūzų literatūros vertėja į lietuvių kalbą. Pirmieji jos vertimai pasirodė 1969 m. („Rolando giesmė“, A. Kamiu „Svetimas“). Išvertė M. Diura romanus „Hirosima, mano meile“; „Moderato cantabile“ (1972), F. Sagan romanus „Sveikas, liūdesy“, „Truputis saulės šaltam vandeny“ (1979), Verkoro romaną „Medūzos plaustas“ (1981), A. Kamiu romanus „Svetimas“, „Krytis“ (1991), H. Bazino romaną „Eržiliuko galas“ (1994), B. M. Kolteso romanus „Medvilnės laukų vienatvėje“; „Sugrįžimas į dykumą“ (1996). Sudarė rinktinę „Prancūzų novelės“ (1984), dalį jos išvertė. Domėjosi prancūzų dramaturgija, sudarė savo verstų pjesių rinktinę „Karalius miršta“ (1993). Išvertė prancūzų rašytojų kūrinių vaikams – K. Vivier apysaką „Šiaurės žvaigždė“ (1967), K. Pino pasakas (1969). Paskelbė straipsnių apie prancūzų literatūrą, spektaklių recenzijų.

Lietuvos teatro draugijos narė (nuo 1975). Lietuvos rašytojų sąjungos narė (nuo 1992).

Atmintis
L. Rapšytės asmeninė biblioteka ir rankraštinis palikimas saugomi Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje.

 

Nuotraukoje Laima Rapšytė po studijų baigimo. 1962 m. Panevėžio a. G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos rankraščių fondas, PAVB RKRS F70-513.

---

Svarbesnė literatūra apie L. Rapšytę

1. Bartkus, Gvidonas. Sugrįžusi į gimtąją žemę: Laima Rapšytė (1938.VI.13 – 2000. VI. 10 : [nekrologas] // Literatūra ir menas. 2000, birž. 16, p. 10.
2. Epšteinaitė, Dalija. Aistringoji. Iliustr. // Krantai. 2006, nr. 3, p. 36–39.
3. Girdzijauskaitė, Audronė. „Į begalinę laisvę kaip į kalėjimą“. Iliustr., portr. // Šiaurės Atėnai. 2011, vas. 25, p. 1, 4; Nutolę balsai. Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. P. 283–297.
4. Jasėnas, Justas. Vertėja Laima Rapšytė. Bibliogr.: str. gale // Jie išgarsino Panevėžio kraštą. Panevėžys, 2011. P. 38–39.
5. Laima Rapšytė (1938–2000) : [biobibliografija] / parengė Paulina Dabulevičienė // Tarp knygų. 2008, nr. 4, p. 46–47.
6. Linčiuvienė, Donata. Rapšytė Laima // Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001. P. 413.
7. Mezginaitė, Elena. Prancūziška dvasia Lietuvos klevų pavėsyje. Iliustr. // Panevėžio rytas. 1998, birž. 15, p. 12.
8. Mikeliūnienė, Stasė. Dvasios aristokratai iš Šv. Zitos gatvelės. Nuotr. // Panevėžio balsas. 2003, birž. 14, p. 9.
9. Pažemeckaitė, Elvyra. Atsisveikinimo žodis // Panevėžio balsas. 2000, birž. 13, p. 11.