Filosofas, vokiečių egzistencializmo tyrinėtojas, filosofinių tekstų vertėjas, eseistas.

Gimė 1944 09 12 Panevėžyje – mirė 2019 12 18 Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.

1962 m. aukso medaliu baigė Panevėžio 2-ąją vidurinę mokyklą. 1967 m. baigė Kauno politechnikos instituto Cheminių technologijų fakultetą. 1970–1973 m. studijavo Vilniaus universiteto Filosofijos katedros aspirantūroje. Stažavosi Frankfurto Gėtės vardo universitete (Vokietija).

1973–2012 m. dėstė Vilniaus universitete, 2003–2012 m. – Filosofijos katedros vedėjas. Nuo 2012 m. profesorius emeritas.

Habilituotas humanitarinių mokslų daktaras (1987). Profesorius (1990). Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (2007), narys emeritas (2019).

Pagrindinės filosofo mokslinių tyrinėjimų kryptys: filosofijos istorija, metafizikos prigimtis ir esmė, masinių informacijos priemonių metafiziniai pagrindai, kalbos filosofija, meno kūrinio prigimtis, technomokslo ištakos.

A. Šliogeris – iškiliausias šiuolaikinis lietuvių mąstytojas ir produktyviausias Lietuvos filosofas, daugelio filosofijos knygų ir vadovėlių autorius. Pirmoji knyga „Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas“ pasirodė 1985 m. Kiti svarbesnieji darbai: „Daiktas ir menas: du meno kūrinio ontologijos etiudai“ (1988, 2016), „Būtis ir pasaulis: tyliojo gyvenimo fragmentai“ (1990, 2006), „Sietuvos: eseistikos rinktinė“ (1992), „Post scriptum: iš filosofinių dienoraščių“ (1992), „Konservatoriaus išpažintys“ (1995), „Transcendencijos tyla: pamatiniai filosofijos klausimai“ (1996, 2011), „Niekio vardai: septyni antropotopijos etiudai“ (1997), „Alfa ir Omega: ontotopijos metmenys“ (1999), „Kas yra filosofija?“ (2001), „Niekis ir Esmas“ (2 t., 2005), „Bulvės metafizika“ (2010), „Lietuviškosios paraštės“ (2011) ir kt. Į anglų kalbą išversti ir užsienyje išleisti jo veikalai „Niekio vardai“ („Names of Nihil“. Amsterdam; New York, 2008), „Daiktas ir menas“ („The thing and art“. Amsterdam; New York, 2009), „Filosofijos likimas“ („The fate of philosophy“. New York , 2011).

Parašė daugybę straipsnių ir esė apie filosofijos prigimtį ir ištakas, Vakarų kultūros filosofijos pamatus, meno prigimtį, meno kūrinio ontologiją ir meninės kūrybos fenomeną, šiuolaikinę lietuvių kultūrą (poeziją, prozą, teatrą, fotografiją), senovės graikų, klasikinę vokiečių, idealistinę rusų, XX a. lietuvių, egzistencinę (ypač Heideggerio) ir  dabartinę prancūzų filosofiją.

Į lietuvių kalbą išvertė klasikinės ir šiuolaikinės filosofijos autorių – Karlo Poperio, Martino Haidegerio, Georgo Hėgelio, Artūro Šopenhauerio, Frydricho Nyčės, Hannah Arendt, Albero Kamiu, Karlo Markso, Karlo Jasperso, Roberto A. Dalio, Haroldo J. Bermano, Johno Lechte – veikalų.

Daug prisidėjo kuriant šiuolaikinę filosofinę lietuvių terminiją, ugdant Lietuvos filosofus, aktyviai reiškėsi kaip lietuvybės ir lietuvių kalbos visuomeninio statuso gynėjas, šiuolaikinės Vakarų visuomenės būklės kritikas. Išplėtojo filotopijos, t.y. meilės vietai ir savo vietos supratimo filosofiją, sukūrė filosofijos terminų. Jo talento išskirtinumą rodo ir tai, kad jis vienintelis yra abiejų nacionalinių premijų – mokslo bei kultūros ir meno – laureatas.

Vienas iš Lietuvos Sąjūdžio įkūrėjų, Lietuvos liberalų sąjungos steigėjų. Sąjūdžio Vilniaus tarybos narys, Lietuvos liberalų sąjūdžio tarybos narys (nuo 1995). Vilniaus universiteto tarybos narys.

Įvertinimas:
Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija (1992).
Šv. Kristoforo statulėlė (2005).
Lietuvos mokslo premija (2010).
Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius (2016).
Panevėžio miesto garbės pilietis (2022).

Atmintis
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje saugomas A. Šliogerio asmeninis rankraščių archyvas, kurį bibliotekai padovanojo pats filosofas, o 2021 m. vertingais dokumentais ir knygomis papildė jo našlė Zita Šliogerienė. 2020 m. Panevėžyje Šermukšnių gatvės, kurioje filosofas užaugo, skverui suteiktas Arvydo Šliogerio vardas, skvere įmonės „Metalistas LT“ iniciatyva pasodintas jam skirtas ąžuoliukas.

A. Šliogeris – apie Panevėžį:
„[…] deja, aš nesu nei Dievas, nei neobjektyvus ironikas, nei abejingas stebėtojas, todėl kai menu Panevėžį ar mąstau apie tai, ką man reiškia „sugrįžti į Panevėžį“, mano mąstymas persikelia iš galvos į širdį. Nebelieka jokių metafizikų, jokių cogito ergo sum. Lieka viena – skaudanti širdis. Nes Panevėžys man yra pats didžiausias, o gal ir vienintelis praradimas. Sugrįžti į Panevėžį man reiškia, tariant Prousto žodžiais, ieškoti prarastojo laiko. O tam tikra prasme – ieškoti absoliuto. Mes prisigalvojame tūkstančius absoliutų, nusilipdome tūkstančius stabų, bet, deja, sulaukęs penkiasdešimties aš supratau, kad turėjau tik vieną absoliutą, kuris man brangesnis ir už poną Dievą. Ir tai buvo tas nusmurgęs lygumų miestelis, susigūžęs po niūriu Šiaurės dangumi, ta vienintelė vieta ir vietovė, kurią aš galiu vadinti savo namais ir tėviške. Kiti miestai ir kitos platumos man netapo nei tikru prieglobsčiu, nei juolab namais. Visur jaučiausi svetimas ir svečias. Tik Panevėžys kadaise keistam mano gyvenimui suteikė pastogę, prijaukino dangų ir žemę, parodė paprastus, bet šventus dalykus, iš kurių bylojo šilta ir gaivalinga buvimo paslaptis. Ten aš bendravau su dievais; ten patyriau „pagonišką“ gyvenimo pilnatvę. Todėl atsakau: sugrįžti į Panevėžį man reikštų sugrįžti į dievų artumą; prisiliesti prie pačių daiktų; pabėgti nuo siaubingų abstrakcijų, kuriose plūduriuoja ne tik mano, bet ir daugelio kitų gyvenimas; atgauti pasitikėjimą buvimu; įsiforminti ir apsibrėžti; vėl būti apžvelgiamoje erdvėje; įveikti chaosą, tviskantį iš baigiančio išprotėti nūdienos pasaulio; iš Didžiojo Anonimo sugrįžti į neatšaukiamą Čiadabar. Mano mėgstamas mąstytojas pasakė taip: didžiausia dabarties žmogaus nelaimė – tėvynės prarastis. Pritariu jam be išlygų, nes žinau, kad praradau Lietuvą, kurią galėjau mylėti, ir niekad netapsiu pilnateisiu prekeivių bei kompiuterių pasaulio piliečiu. Bet tikriausiai dar nepraradau Panevėžio, savo tėviškės. O tėviškė man svarbiau už tėvynę ar tautą. Tauta, tėvynė – tai pernelyg abstraktu! Tėviškė kas kita. Ji svarbesnė už visus valstybingumus, visas pasaulines istorijas, visus kontinentus, visus kosmosus ir kitas fantasmagorijas. Nė grašio neduočiau už visas „globalines problemas“; atiduočiau viską už nendrę, siūbuojančią kokiame nors Nevėžio užtakyje.“ (Šliogeris A. Konservatoriaus išpažintys. Vilnius, 1995. P. 120–134)

Nuotraukoje Marijus Arvydas Šliogeris. Juditos Grigelytės nuotrauka. Prieiga internete: https://www.vz.lt/laisvalaikis/akiraciai/2019/12/18/mire-filosofas-ir-rasytojas-arvydas-sliogeris

---

Svarbesnė literatūra apie A. Šliogerį

1. Baranova, Jūratė. Arvydo Šliogerio fenomenas ir kelios filosofijos sampratos. Rec. kn.: Niekis ir Esmas // Meditacijos: tekstai ir vaizdai. Vilnius : Tyto alba, 2005. P. 129–136.
2. Donskis, Leonidas. Arvydas Šliogeris: tarp provokacijos ir tylos // Užmaršties amžiaus siužetai. Vilnius : Versus aureus, [2015]. P. 226–234.
3. Juzefovič, Agnieška. Arvydo Šliogerio fenomenas šiuolaikinėje Lietuvos filosofijoje. Santr. angl.. Bibliogr.: 26 pav. // Filosofija. Sociologija. 2009, t. 20, nr. 1, p. 63–70.
4. Kardelis, Naglis. Drąsaus ir garbingo mąstymo riteris: in memoriam Arvydui Šliogeriui. Iliustr. // Iššūkis metafizikai: lietuviškos Heideggerio filosofijos interpretacijos. Vilnius, 2019. P. 620–622.
5. Lėka, Aušra. A. Šliogeris – filosofas-poetas ir filosofas-skandalistas : unikalus lietuvis mąstytojas netradiciniu požiūriu į pasaulio kasdienybę daro perversmus ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio žmonių galvose : [apie žurnalo „Veidas“ „Mini Nobelio“ laureatą filosofijos mokslų srityje]. Portr., iliustr. // Veidas. 2013, nr. 3 (spalio 14), p. 36–37.
6. Šliogeris Arvydas // Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai. Kaunas : Leidybos idėjų centras, 2015, d. 2, p. 1043–1044.
7. Šliogeris Marijus Arvydas. Portr. // Kas yra kas Lietuvoje, 2018. Kaunas : Leidybos studija, [2018]. P. 1190.
8. Tervidytė, Elena. Iškiliausias lietuvių filosofas : [pokalbis apie A. Šliogerį / kalbėjosi] E. Tervidytė, V. Daujotytė, N. Kardelis. Iliustr. // Asmenybės. Vilnius : Dialogas [i.e. UAB „Polilogas“], 2003. P. 89–93.