Dominykas Urbas

Dominykas Urbas

Vertėjas, tekstologas, redaktorius.

Gimė 1908 04 28 Švaininkuose (Panevėžio r.) – mirė 1996 08 9 Vilniuje.

1923–1926 m. mokėsi Panevėžio berniukų gimnazijoje, joje baigė 5 klases. 1929 m. baigė Panevėžio mokytojų seminariją. 1930–1935 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavo lietuvių, lenkų, rusų kalbas ir pedagogiką.

Iki II pasaulinio karo dirbo Panevėžio kraštotyros, Kauno miesto, Kauno Vytauto Didžiojo muziejuose. 1942 m. sugrįžo į Panevėžį, dirbo kraštotyros muziejaus direktoriumi bei berniukų gimnazijos mokytoju, 1944–1946 m. – lietuvių kalbos mokytoju Panevėžio mokytojų seminarijoje.

Už kontaktus su VLIK‘o organizacija 1943 m., prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, saugumo suimtas, tardytas, kalintas Panevėžio ir Utenos kalėjimuose. 1946 m. apsigyveno Vilniuje, dirbo Lietuvių kalbos institute, 1951–1970 m. – Grožinės literatūros leidykloje (dabar leidykla „Vaga“).

Pirmuosius savo rašinius paskelbė „Panevėžio balse“. Grožinę literatūrą versti pradėjo 1932 m. Straipsnius ir vertimus skelbė leidiniuose „Ateities spinduliai“, „Ateitis“, „Moteris“, „Pavasaris“, „Rytas, „XX amžius“, „Židinys“, „Dienovidis“. Parašė vadovėlį „Senųjų amžių istorija“ (1936, su P. Šležu). Redagavo daugelį „Sakalo“ leidyklos rankraščių.

Vertė iš rusų, lenkų, prancūzų, vokiečių, latvių, jidiš kalbų. Išvertė L. Tolstojaus, F. Gladkovo, V. Belinskio, N. Gogolio kūrinių, F. Dostojevskio „Lošėją“ (1963), „Užrašus iš mirusiųjų namų“ (1964), V. Reimonto „Fermentus“ (1978), J. Jastruno „Adomą Mickevičių“ (1956), O. de Balzako „Prarastas iliuzijas“ (1954), E. Zolia „Moterų laimę“ (1966), F. Rablė „Gargantiua ir Pantagriuelį“ (1970). Taip pat išvertė Moljero, M. Meterlinko, G. de Mopasano knygų, H. Hesės „Stiklo karoliukų žaidimą“ (1984, kartu su V. Petrausku), H. Falados, G. A. Biurgerio, Šalom Aleichemo, A. Upyčio kūrinių, H. K. Anderseno pasakų. Išvertė keliasdešimt scenos veikalų teatrui. Daug nusipelnė lituanistikai parengdamas spaudai S. Daukanto, L. A. Jucevičiaus, D. Poškos, Lazdynų Pelėdos, S. Stanevičiaus, Žemaitės, M. Valančiaus, G. Petkevičaitės-Bitės raštus. Sudarė M. Mažvydo „Raštų“ žodyną.

D. Urbas – lietuvių meninio vertimo mokyklos vienas kūrėjų. Vertimuose naudojo savo tarmės išteklius, gyvos šnekos intonacijas, kūrė naujus žodžius.

Įvertinimas
Antano Venclovos premija (1985).
Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinas (1996).

Atmintis
Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga įsteigė Dominyko Urbo premiją už vertimo debiutą (2008).

 

Nuotraukoje Dominykas Urbas. Prieiga internete: https://www.llvs.lt/?item=210&lang=lt


Svarbesnė literatūra apie D. Urbą

  1. Baliūnas, Vytautas. Domas Urbas (1908–1996). Portr. // Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija, 1727–2002. Panevėžys : UAB „Nevėžio sp.“, 2002. P. 263–266.
  2. Markevičius, Valentinas. Žodžiai apie Dominyką Urbą. Kaunas : Atmintis, 1996. 19 p. : iliustr.
  3. Pikelytė, Zita. Dominykas Urbas – tautotyrininkas ir muziejininkas. Iliustr. // Kultūros barai. 2005, nr. 8/ 9, p. 89–93.
  4. Pupkis, Aldonas. Gilyn ir platyn : (Dominyko Urbo 100-osioms gimimo metinėms). Iliustr.. Bibliogr.: str. gale // Lietuvių kalbos normintojai ir puoselėtojai. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010. P. 309–314.
  5. Ruzgas A. Meninio vertimo meistras // Kultūros barai. 1998, nr. 6, p. 64–68.
  6. Sukanka 100 metų, kai gimė vertėjas Dominykas Urbas (1908–1996) : [biobibliografija] / parengė Loreta Pakalniškienė // Tarp knygų. 2008, nr. 2, p. 47–48.
  7. Urbas Dominykas. Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos inst., 2013, [t.] 24, p. 403.
  8. Visockas V. Išėjo lietuvių vertėjų patriarchas : [nekrologas]. Portr. // Literatūra ir menas. 1996, rugpj. 17, p. 15.