Literatūrologė, pedagogė, eseistė.

Gimė 1922 12 24 Vaškuose (Pasvalio r.) – mirė 2010 12 27 Vilniuje, palaidota Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.

1924 m. su tėvais persikėlė į Panevėžį. 1941 m. baigė Panevėžio mergaičių gimnaziją. 1946 m. baigė lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. 1947–1950 m. mokėsi Lietuvos mokslų akademijos aspirantūroje.

1943–1945 m. mokytojavo Panevėžio mergaičių gimnazijoje, 1945–1947 m. – Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje. 1950–1961 m. dėstė Vilniaus universitete. Apkaltinta marksistinei ideologijai neatitinkančiomis pažiūromis ir 1961 m. iš universiteto pašalinta. 1962–1971 m. dirbo Istorijos institute. 1971–1994 m. – Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytoja. Buvo viena kompetentingiausių dėstytojų, sovietmečio epochoje palaikiusi aukštą humanitarinių mokslų lygį. Atkūrus nepriklausomybę įsitraukė į švietimo reformos darbą, 1992–1994 m. vadovavo Kultūros ir švietimo ministerijos Ugdymo turinio departamentui.

Habilituota humanitarinių mokslų daktarė (1969), profesorė (1973), Lietuvos mokslų akademijos narė korespondentė (1990).

V. Zaborskaitė – daugelio kritikos straipsnių, recenzijų, monografijų autorė. Pagrindinė mokslinių interesų kryptis – lietuvių literatūra ir teatro istorija. Išleido poezijos interpretacijų knygą „Eilėraščio menas“ (1965), mokslo populiarinamąją knygą „Šimtas literatūros mįslių“ (1966). Sudarė verstinę estetikos ir literatūros teorijos antologiją „Poetika ir literatūros estetika“ (2 d., 1978–1989). Parengė mokomųjų knygų ir vadovėlių bendrojo lavinimo bei aukštosioms mokykloms – „Trumpa lietuvių literatūros istorija” (2000), „Literatūros mokslo įvadas“ (1982). Vienas reikšmingiausių veikalų – monografija „Maironis“ (1968, 1987).

Išleistos V. Zaborskaitės atsiminimų, publicistikos knygos: „Tarp istorijos ir dabarties: literatūra, atsiminimai, publicistika“ (2002), „Autobiografijos bandymas“ (2012), „Tekančio laiko ženklai: publicistika, literatūra, amžininkai“ (2017).

Išvertė G. E. Lesingo „Laokoonas“ (1968), T. Hejerdalo „Aku-Aku: Velykų salos paslaptis“ (1963), keleto kitų autorių kūrinių. Paliko vertingų atsiminimų apie Panevėžį.

Lietuvos rašytojų sąjungos narė (nuo 1988).

Įvertinimas
Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinas (1994).
Lietuvos nepriklausomybės medalis (2000).
LR Švietimo ir mokslo ministerijos premija (2002).
Vytauto Didžiojo ordino Komandoro didysis kryžius (2003).
Šv. Kristoforo statulėlė (2007).
LR Švietimo ir mokslo ministerijos Garbės ženklas (2008).

Atmintis
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje saugomas V. Zaborskaitės ir jos tėvų rankraštinių dokumentų fondas. Vilniuje, Literatų gatvės sienoje, Lietuvos literatams skirtoje galerijoje yra jai skirtas M. Grikštaitės meno kūrinys (nr. 188). Pasvalio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Vaškų filialas pavadintas Vandos Zaborskaitės vardu. Jame įrengta literatūrologei skirta nuolatinė ekspozicija. 2013 m. Vaškuose prie namo, kuriame V. Zaborskaitė gyveno, atidengta memorialinė lenta.

V. Zaborskaitė – apie Panevėžį:
Neaprašinėsiu smulkiau miesto topografijos, nors pradėjus prisiminti, atmintį užplūsta vis daugiau mielų vaizdų, atmintinų vietų, įvairiausių miesto buities detalių. /…/ Man tik svarbu pasakyti, kad Panevėžys ketvirtajame dešimtmetyje jau buvo tikras miestas, vis turtėjantis, įgaunantis vakarietiško, modernaus miesto bruožų. Tiesa, jam dar daug ko trūko: kad ir dinamiškumo, miestietiško judrumo. Gatvėmis tik retkarčiais pravažiuodavo vie­nas kitas automobilis, Panevėžy jų beveik ir nebuvo. Taksi funkciją atlikdavo „vežikai“: vienu arkliu pakinkyti guminiais ratais fajetonai su atlenkiamomis „būdomis“ ir ant ožio įsitaisiusiu dažniausiai barzdotu vietiniu rusu – sentikiu, savo verslą tikriausiai paveldė­jusiu iš prieškario carinių laikų. Pradardėdavo dar sunkiasvoriais belgų arkliais pakinkyti sunkumams vežioti skirti kinkiniai, bet daugiausia – ūkininkų vežimaičiai. Žiemą miesto „akustinis veidas“ pasikeisdavo: nutildavo vežikų arklių kanopų klapsėjimas, visokiau­sių ratų bildėjimas, ir snieguotomis gatvėmis tyliai čiuoždavo rogės, melodingai skimbčiodavo prie pakinktų pritvirtinti varpeliai. Kai anksti rytą nubusdavau ir išgirsdavau tuos varpelius, žinodavau: gausiai prisnigo, prasidėjo taip laukta tikroji žiema.“ (Zaborskaitė V. Autobiografijos bandymas. Vilnius, 2012. P. 45–49)

Nuotraukoje Vanda Zaborskaitė. Prieiga internete: https://www.tv3.lt/naujiena/219103/lietuva-dramatiskas-istorinis-romanas

---

Svarbesnė literatūra apie V. Zaborskaitę

1. Baliūnas, Vytautas. Vanda Zaborskaitė. Portr. // Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija, 1727–2002. Panevėžys : UAB „Nevėžio sp.“, 2002. P. 156–159.
2. Daujotytė-Pakerienė, Viktorija. Mylėti ir saugoti gyvenimo svarbiausiąją idėją. Portr. // Dialogas. 2011, saus. 20, p. 5.
3. Ir aš ją pažinojau… : atsiminimai apie Vandą Zaborskaitę / sudarytoja Virgilija Stonytė. Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 558, [2] p. : iliustr.
4. Lukšaitė, Ingė. In memoriam Vanda Zaborskaitė. Portr. // Lietuvos istorijos metraštis. 2010, [t.] 2, p. 231–233.
5. Vanda Zaborskaitė : 1922 12 24 – 2010 12 27 : [nekrologas]. Portr.. Lietuvos rašytojų sąjungos informacija // Literatūra ir menas. 2011, saus. 7, p. 17.
6. Zaborskaitė, Vanda. Autobiografijos bandymas : [memuarai]. Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. 483, [1] p. : iliustr.
7. Zaborskaitė, Vanda. Apie darbą, pirmąją ir paskutinę meilę, įdomius gyvenimo vingius : [pokalbis] / kalbėjosi Elena Tervidytė. Iliustr. // Asmenybės. Vilnius : Dialogas [i.e. UAB „Polilogas“], 2003. P. 55–64.
8. Zaborskaitė Vanda. Iliustr. // Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai. Kaunas : Leidybos idėjų centras, 2015, d. 2, p. 125.
9. Zaborskaitė, Vanda. Dienoraščiai, 1941–2010 / sudarė ir parengė Virgilija Stonytė. Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. 245, [1] p., [28] iliustr. lap.