Virtuali paroda

Amžininkų atsiminimai apie Panevėžį

Nuo XIX a. vidurio iki šių dienų

Donatas Puslys. Odė gimtinei

Donatas Puslys

Donatas Puslys (g. 1985) – publicistas, žurnalistas, interneto portalo Bernardinai.lt vyriausiasis redaktorius.

Gimė Panevėžyje. 2004 m. baigė Panevėžio Juozo Balčikonio gimnaziją.

 

D. Puslio esė apie Panevėžį.

Apie savo gimtąjį Panevėžį galvojau parašyti jau senokai, tačiau vis neprisiruošdavau. Galiausiai mane paskatino žinia, kad Panevėžys yra šių metų Lietuvos kultūros sostinė. Miestas prie Nevėžio yra apipintas įvairiausiais stereotipais ir legendomis. Nesiimsiu spręsti, ką apie jį žino paprastas lietuvis, tačiau neabejotinai tarp atsakymų išgirstume, kad tai esanti Lietuvos Čikaga ar Tvin Pyksas, tulpinių miestas, kad kadaise ten kūrė didis režisierius Juozas Miltinis, kurio spektaklių žiūrėti žmonės plūdo iš visos Sovietų Sąjungos. Ir Donatas Banionis iš Panevėžio, dar ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė čia dirbo, kaip ir nemažai kitų žymių žmonių. Išgirstume ir tai, kad tai futbolo miestas, kurio čempioniška komanda „Ekrano“ pavadinimu pergyveno to paties pavadinimo gamyklą, o pagal kitą kabelius gaminančią gamyklą pavadinta krepšinio komanda nuolat velkasi kažkur gale.

Tačiau kas gi man yra Panevėžys? Pradėsiu nuo to, kad pati romantiškiausia šio miesto vieta man yra autobusų stotis. Kadaise, kai buvau mažas, su seneliu šios stoties bufete, užsikąsdami duona, kirsdavome dešreles su pomidorų padažu ir garstyčiomis. Stebėdavau pro šalį slenkančius įvairiausio plauko personažus, pasidomėdavau kampe įsikūrusiu laikrodininku, kuris, į akį įsistatęs padidinimo stiklą ir rankoje laikydamas pincetą, bandydavo vėl pažaboti laiką. Nuo pat mažens ši vieta man kvepėjo kelionėmis, o autobusų grafikas buvo tarsi stebuklinė pasaka, žadanti galimybę nukeliauti ten, kur dar niekada nebuvau. Jau būdamas mokinys eidamas pro stotį su pavydu išlydėdavau į sostinę išvykstančius studentus. Stotelė, ant kurios puikavosi užrašas „Vilniaus kryptis“, buvo mano pati mėgstamiausia. Sostinėje esantys Saulėtekio bendrabučiai, žinomi Niujorko vardu, buvo mano svajonė, simbolizavusi laisvę, savarankišką gyvenimą, mokslą. Taip, mėgau ir mėgstu svajoti apie ateitį. Svajonės įkvepia, papuošia kasdienybę.

Romantizmas ir gamyklos

Galiausiai išvažiavau ir jau dešimtmetį gyvenu sostinėje. Kartais girdi sakant, kad žmogaus gimtinė yra ne ten, kur jis gimė, o ten, kur jis geriausiai jaučiasi, kur įleido šaknis, atsiskleidė, sužydėjo. Šia prasme Vilnius yra mano namai, tačiau gimtinė vis dėlto yra Panevėžys. Gali mėgti ar nemėgti konkrečios savo gimtosios vietos, gali su ja kovoti, prieš ją maištauti, tačiau vienaip ar kitaip ta konkreti vieta palieka gilų įspūdį tavo dvasioje, formuoja pasaulėjautą. Tos konkrečios vietos fone pasitinka pirmoji meilė, pirmieji dideli džiaugsmai ir nusivylimai, pergalės ir pralaimėjimai. Galų gale pirmieji bandymai užsidirbti. Štai mes, kiemo vaikėzai, pradėję lankyti pradinę mokyklą, po futbolo rungtynių susirinkdavome stadione paliktus tuščius butelius, o juos atidavę turėdavome užtektinai žvangančiųjų kramtomajai gumai ar ledams. Mainydavomės popierėliais iš „kramtoškių“, o aš, sulaukęs gal penkerių, vieną deficitinį popžvaigždžių lipduką, mamos parneštą iš prekybos sandėlio, kuriame tuomet dirbo, sugebėjau išmainyti ant viso žaislinio džipo.

Esu nepataisomas romantikas, tik reikėtų pridurti – asfalto romantikas. Mane formavo kiemo betonas ir tą kiemą supantys daugiaaukščiai, gamyklų kaminai ir kvapas, futbolo stadionas. Poezija man yra vidury kiemo stovinčios geležinės sūpynės, futbolo vartai tarp dviejų medžių, apleista statybvietė, tapusi mūsų žaidimų aikštele, geležinkelio bėgiai, besidriekiantys į tolius, griūvantis didžiulio cecho pastatas, duobėtos miesto gatvės, šaligatviai, vedantys į bažnyčias, ir bažnyčios, kreipiančios sielas į dangų. Visas miestas, visas Panevėžys yra poezija, jei tik atsiveri jam, jei tik leidi, kad tas šiurkštumas, ta dominuojanti pilka spalva, tas kontrastingumas suvirpintų tavo sielą.

Panevėžys yra įdomi vieta. Tai tarsi kaimo ir miesto mišinys. Daugiaaukščius ir gamyklas čia pat supa mediniai privatūs namukai su savo daržais ir šiltnamiais. Kartu tai ir proletarinės utopijos, atspindinčios nepamatuotų žmogaus troškimų bergždumą, vieta. Būta čia daug ko: ir kineskopų gamyklos, ir spirito fabriko, ir mėsos kombinato, autokompresorių gamyklos, tiksliosios mechanikos gamyklos. Būta… Prisimindamas tai, ko jau nebėra ir ką primena nebent apleisti pastatai, susimąstau apie pasakymą, kad žmogus planuoja, o štai Dievas juokiasi. Ir iš tiesų graudžiai juokingi buvo tie grandioziniai industrializacijos planai, sprogęs žmogaus didybės burbulas. Šiandien Panevėžys turi mokytis būti mažas, pradėti nuo mažų dalykų – mažų krautuvėlių, mažų parduotuvių, privataus smulkiojo verslo.

Bažnyčios ir…

Ko išmokau Panevėžyje? Pradėsiu nuo šio miesto bažnyčių. Viena jų vadinasi Šv. Petro ir Povilo, tačiau retas panevėžietis ją taip vadina. Daugumai ji yra tiesiog raudonoji. Nuo pat mažumės su bobute žygiuodavome kitapus Nevėžio, kad išklausytume šv. Mišių. Vakarais kartu melsdavomės, o po to turėdavau neapsakomą malonumą klausytis bobutės skaitomų pasakų, ypač Hanso Christiano Anderseno. Tik gerokai vėliau suvokiau, kad tos pasakos mokė mane tikėjimo labiau nei įvairiausi tikybos vadovėliai, nei kunigų pamokslai, kurių, būdamas mažas, nesuprasdavau ir imdavau žiovauti nekantraudamas, kada gi tos kalbos baigsis. Kai į pamaldas keliaudavau su seneliu, turėdavau ir kitą priežastį laukti Mišių pabaigos. Mano senelis buvo vargonininkas, tad kartais po pamaldų galėjau pats pagroti tuo technikos stebuklu, kaip man tuomet atrodė. Taigi būtent Panevėžyje formavosi gyvasis mano tikėjimas, paremtas ne sausomis teologinėmis žiniomis, kurias įgijau tik vėliau, o sekant gyvu pavyzdžiu, matant, kaip Dievo ir artimo meilė atsispindi mano senelių, mano tėvelių ir kitų artimų žmonių kasdienybėje.

Prisimenu, kaip trečioje klasėje smarkiai supykau ant mamos. Taip nepykdavau net tada, kai dėl prasto oro ji manęs nenorėdavo leisti į futbolo treniruotę. Tuomet buvo šalta ir mama neleido man keliauti į Anykščius. Nebūčiau taip pykęs, jei tai būtų buvusi tik ekskursija. Juk progų pamatyti Laimės žiburį ar Antano Baranausko klėtelę tikrai dar bus, o ir šie objektai, tiesą pasakius, mane ne taip jau labai domino. Tuomet vyko atsisveikinimas su Amžinybėn iškeliavusiu kunigu Kastyčiu Ramanausku, kuris buvo laidojamas gimtuosiuose Anykščiuose. Šiam dvasininkui esu be galo dėkingas už tas trumpas akimirkas, kurias su seneliu praleisdavome užsukę po pamaldų pas jį į kleboniją. Visada rasdavo gerą žodį, kiekvienas jo gestas, kiekviena frazė dvelkė ramybe, giliu tikėjimu ir artimo meile. Štai ką reiškia mylėti savo artimą, kuris nėra tau nei giminė, nei artimas bičiulis, o vienas iš daugelio užsukančių kelioms akimirkoms, galvodavau tada. Tai buvo meilės pavyzdys, gautas Marijonų koplytėlėje, stovinčioje mano gimtojoje iš pradžių Rotomskio, o vėliau Marijonų gatvėje. Beje, kunigo dovanotas Fatimos Mergelės Marijos rožinis iki šiol lydi mane per visus gyvenimo sunkumus. Jaučiuosi kaltas, kad jį prisimenu pernelyg retai, tačiau sunkią akimirką nerandu geresnio vaisto, kaip tik malda skaičiuojant šio rožinio medinius karoliukus.

… devynaukštis

Kaip jau minėjau, mano gimtoji gatvė iš pradžių vadinosi Rotomskio, o vėliau buvo pervardyta brolių Marijonų garbei. Augau joje iki ketvirtos klasės. Su tėveliais gyvenome devynaukščio bendrabučio pirmame aukšte. Bendrabutis knibždėjo įvairiausių personažų. Kartais naktimis užgrodavo armonika ir skambėdavo girtos dainos. Velnio lašų mėgėjų netrūkdavo, o apsukresni gyventojai kartais tuo ir naudodavosi – išsikeisdavo savo butą su tokiu mėgėju ir dar sumokėdavo jo skolas, susikaupusias ankstesnėje gyvenamojoje vietoje. Kartais būdavo ir muštynių, pradedant paprasčiausiais buitiniais konfliktais ir baigiant neramumais, kuriuos sukeldavo tie, kuriuos šiandien pakrikštijome „marozais“ ar gatviniais. Žodžiu, nepriklausomybės pradžioje tame devynaukštyje, kurio kiemo betoną zulindavome su bičiuliais, vyko visos įmanomos žmogiškosios dramos. Parafrazuojant Hunterį S. Thompsoną, paprasčiausiai galime teigti: „Baimė ir neapykanta Panevėžyje“.

Kalbu apie šią savo vaikystės patirtį, nes ji daug ko išmokė. Buvau šalia tų, kurie jau buvo dugne ar ritosi į dugną. Buvau šalia tų, kurie velnio lašus vartojo iš nevilties, stikliuke bandydami ne įžiūrėti šviesesnę ateitį, o paprasčiausiai kuo nors užsiimti. Kai kurie herojai mums, vaikams, buvo tragiški, kai kurie netgi juokingi, tačiau didžioji dalis kėlė užuojautą. Būta tų, kurie užsukdavo pasiskolinti. Ne, ne pinigų, o duonos kepalėlio, aliejaus. Žinoma, niekada negrąžindavo, tačiau mano tėveliai nė nesitikėjo atgauti. Būta ir tų, kurie suko juodus dalykėlius, vaikščiodami anapus įstatymo. Buvom šalia ir tų, kurie kuo greičiau siekė išsikelti, pabėgti nuo tos kasdienybės. Galiausiai išsikėlėme ir mes. Išsikėlėme, tačiau visam gyvenimui man liko svarbi pamoka. Labai lengva visus žmones suskirstyti į runkelius ir elitą, tamsuolius ir šviesuolius, atmatas ir normalius. Šio rašinio tikslas ne toks.

Priešingai, toks skirstymas dažnai nužmogina, pamina orumą, užkerta kelią pakilti, pasikeisti. Toks skirstymas yra lengviausias kelias atsiriboti, nes skirstytojas juk neabejotinai priklauso šviesuoliams, o visi kiti jam nerūpi.

Visi, net ir tie, kurie yra dugne, esame žmonės. Esame žmonės, esame verti meilės, nors pamilti ir mylėti kartais yra sunku. Matėme tuos skirtingus žmones ne kaip kažkokios tamsuolių, baisuolių kategorijos atstovus, o paprasčiausiai kaip nelaimingus, pasiklydusius, kelią pametusius ar dvasinę krizę išgyvenančius žmones. Nebuvome idealūs krikščionys, tobulai pamilę savo artimą, tiesiog visi jie buvo šalia ir mes juos paprasčiausiai priimdavome. Juokdavomės iš jų ir gailėdavome jų, pykdavome ir atjausdavome. Tad gimtasis miestas, gimtoji gatvė buvo man žmogiškumo mokykla. Mokykla, kuri mokė mane suprasti, užjausti, ištiesti ranką, pamilti tą, kuris tą konkrečią akimirką yra šalia, neišsižadėti ir neišduoti moralinių normų net ir nepalankioje aplinkoje.

Taip, išvažiavau iš Panevėžio, tačiau išsivežiau jį kartu su savimi kaip neišdildomą įspaudą savo sieloje. Išsivežiau tikėjimą ir pasitikėjimą. Išsivežiau dar daug ką ir kartais vis pagalvoju, kad dar sugrįšiu. Sugrįšiu tam, kad atsilyginčiau, atsidėkočiau.


Puslys, Donatas. Odė gimtinei // Bernardinai.lt [Elektroninis išteklius]. 2014, kovo 24. Prieiga internete: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-03-26-donatas-puslys-ode-gimtinei/115378

Nuotraukoje: Donatas Puslys. Evgenios Levin nuotrauka. Prieiga internete: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-11-25-donatas-puslys-izraelio-dienorastis-sokantys-arabai-ir-koraliniai-rifai/124603